Dovanojome vaikams sodybą, o jie choru pasakė, kad jiems tokia dovana visiškai nereikalinga

Su vyru nusprendėme dovanų vaikams nupirkti sodybą. Mes turime du suaugusius sūnus – Saulių ir Arūną. Abu jau turi savo šeimas.

Todėl mes su sutuoktiniu nusprendėme, kad sodyba bus gera parama. Daržovių ir uogų pirkti nebereikės. O ir pailsėti bus kur. Nupirkome puikų sklypą su gražiu namuku. Terasa, pavėsinė, vidutinio dydžio daržas. Tik štai viskas pasisuko ne taip, kaip mes tikėjomės.

Per pirmąsias išeigines po pirkimo mes sukvietėme visą šeimą ir išvykome į „slaptą vietą“. Kai privažiavome sodybą, vyras iškilmingai paskelbė apie dovaną, tačiau džiaugsmo vaikų veiduose kažkodėl nebuvo.

„Nieko, jie dar tiesiog nesuprato, kad sodyba – tai taip gerai!“ – pamaniau aš.

Po ko džiugiai parodžiau vaikams jų valdas: gėlynus, lysves, nedidelį statinį sklype, kurį galima pritaikyti pirčiai. Atsakymui gavau tik bambėjimą ir nepatenkintus veidus.

– Mama, na kam šita sodyba? Bulvės parduodamos kiekvienoje parduotuvėje,- pareiškė vyresnysis sūnus Saulius.

– Na ką jūs! Juk visa tai – naminis maistas! Turite per daug pinigų vaikštinėjimui po parduotuves? – nesuprasdama paprieštaravau aš.

Pajutau nuoskaudą ir nusivylimą. Juk planavau ir įsivaizdavau, kaip mes visi kartu plušėsime ir ilsėsimės gamtoje, kvėpuosime ir mėgausimės grynu oru. O po darbo rinksimės pavėsinėje ir plepėsime. Bet mano svajoms nebuvo lemta išsipildyti.

Palikau vaikus ir nuėjau į namelį. Užkaičiau arbatos ir susimąsčiau, ką dabar daryti su sodyba. Įėjo jaunesniojo sūnaus žmona Paulina.

– Jūs nepykite ant mūsų. Dabar tiesiog kiti laikai, sodybose jau niekam neįdomu, – kreipėsi ji į mane.

– Paulyte, tu juk žinai, kad aš norėjau kaip geriau. Gal tu įkalbėsi Saulių priimti mūsų dovaną. O mes padėsime, kuo galėsime…

– Ne ne, ką jūs? Aš čia nedirbsiu! Man atostogos kartą metuose. Ir aš noriu prie jūros, o ne į lysves! – pasipiktino Paulina.

Man tokie svarstymai nepatiko, todėl supykau ant marčios. Prie jūros jai norisi ! Nedings ta jūra, jei dienelę kitą bulves paravės! Nieko neatsakiau, tiesiog nužvelgiau ją nepatenkintu žvilgsniu ir pakilau nuo stalo.

Vyras pasiūlė išsikepti šašlykų, išgerti ir pernakvoti sodyboje. Taip sakant, atšvęsti. Šią idėją visi draugiškai palaikė. O kaipgi! Ilsėtis visi nori, o dirbti – nelabai!

Kitą dieną nusprendžiau pabandyti iš kitos pusės. Ryte pažadinau vaikus ir per pusryčius pasiūliau jiems pasirinkti, ką norėtų veikti. Po truputį, iš lėto, taip ir įsitrauks.

– Mama, mes šiaip jau norėjome važiuoti namo. Šiandienai turime planų,- pasakė vaikučiai, draugiškai susikrovė krepšius ir šoko į mašiną.

Nieko nespėjau net atsakyti, o ir nesinorėjo. Tai bent dėkingumas! Sodyboje likome dviese su vyru. Nuotaika subjuro, nesinorėjo nieko daryti.

– Ir ką dabar? – paklausiau sutuoktinio.

– Na nenori ir tegu. Patys užsiimsime,- atsakė jis ir apkabino palaikydamas.

Vakare išvažiavome namo. Man buvo taip apmaudu, kad ėmiau ir paskambinau vyresniajam sūnui. Įkalbinėjau priimti dovaną – veltui. Paprašiau tada bent kartais atvažiuoti ir padėti mums. Tėvams visgi jau ne 20 metų.

– Ne, mama, aš neturiu laiko knistis žemėje. Pas mane tai komandiruotės, tai ataskaitos. Nerūpi sodyba,- išgirdau aš, po ko padėjau ragelį.

Paskambinau jaunėliui vos ne verkdama. Papasakojau apie savo jausmus, apie nuoskaudą, apie pinigus, išleistus šiai sodybai.

– Sūneli, na bent jūsų šeimai dovana bus. Mums jau, suprasti, ne pagal amžių tokie darbai. Pats žinai, man kelius skauda, tėčiui nugarą,- paaiškinau aš.

– O už kiek jūs ją pirkote? Geriau parduokime ir nesipykime. Aš ją netgi brangiau parduosiu, nei jūs pirkote,- pasiūlė sūnus.

– Nieko nereikia,- baigiau nemalonų pokalbį.

Galiausiai toje sodyboje dirbome tik mes su vyru. Ir bulves patys pasodinome, ir lysves patys ravėjome. Tik kartą atvažiavo Saulius ir Paulina su dingstimi „padėti“. Tik štai jie porą piktžolių išrovė ir jau pavargo.

Paulina beveik visą dieną sėdėjo namelyje – nenorėjo gadintis manikiūro, o Saulius tik sudarė audringos veiklos įspūdį.

Vakare su vyru pasikalbėjome ir priėjome išvados, kad užauginome tinginius vaikus, kurie nori tik ilsėtis.

Labai nemalonu pripažinti tokį faktą, bet tai tiesa. Apmaudu, kad senatvėje neturime kuo pasikliauti, tik pačiais savimi.