Draugas mane pakvietė į žvejybą, o aš nusprendžiau pasakyti žmonai, kad važiuoju savaitei į komandiruotę

Buvo vasaros atostogų įkarštis. Mes su žmona atostogas šiais metais galėjome tik pasapnuoti. Jos darbe buvo planuojami kažkokie rimti pokyčiai, todėl ji, kaip vyr.buhalterė, turėjo būti vietoje.

Vakare grįžau iš darbo. Mes pavakarieniavome ir sėdome žiūrėti televizoriaus. Tuo metu suskambo mano telefonas. Tai buvo senas mano draugas Laurynas. Visada, kai jis skambindavo, kur nors mane pakviesdavo: tai į žvejybą, tai į pirtį su vaikinais, tai į medžioklę. Mano žmona tokių mano vyriškų pasisėdėjimų labai nemėgo ir nenoriai mane ten išleisdavo. O pastaruoju metu išvis uždraudė man ten vaikščioti.

Šįkart Lauris vėl skambino ne šiaip sau. Jis ruošėsi su vaikinais į žvejybą ir kvietė mane kartu. Vien tik mintis apie ežerą už miesto, palapinę vidury miško ir skanų šviežios žuvienės kvapą vedė mane iš proto. Man labai norėjosi važiuoti, bet nežinojau, kaip išsiprašyti žmonos.

Truputį pagalvojus, man į galvą atėjo geniali idėja. Nusprendžiau pasakyti Lolitai, kad mane siunčia į kvalifikacijos kėlimo kursus kitame mieste ir kelias dienas manęs nebus. Lola patikėjo mano pasakojimu. Ji nebuvo sužavėta tokios naujienos, tačiau neleisti manęs neturėjo teisės.

Iškart atrašiau Lauriui, kad važiuosiu.

Mes planavome išvažiuoti po kelių dienų. Lolita sudėjo man lagaminą, paruošė sumuštinių į kelionę ir paprašė skambinti jai kasdien, kad ji nesijaudintų. Pažadėjau, kad taip ir darysiu.

Sėdau į taksi šalia laiptinės, pamojavau žmonai ranka ir mes pajudėjome. Mes atvažiavome į mano garažą, kuris buvo kaimyniniame kieme. Taksistas, žinoma, buvo labai nustebęs, bet koks jam skirtumas? Pinigus aš sumokėjau, vadinasi, viskas ok.

Šalia garažo manęs jau laukė Lauris su vaikinais. Pasiėmiau visus būtinus daiktus, paslėpiau garaže lagaminą ir mes išvykome.

Po kelių valandų buvome vietoje. Gamta ten buvo nuostabi. Mes užmetėme meškeres, sukūrėme laužą ir ėmėme dengti stalą. Vakarėjant pasistatėme palapines.

Tos kelios dienos buvo tiesiog dieviškos. Jau seniai taip nesiilsėjau. Kiekvieną dieną, kaip ir žadėjau, skambinau Lolitai ir pasakojau, kaip mano reikalai, kad ji nesijaudintų.

Kartą ryte pabudau nuo pažįstamo balso. Išlindau iš palapinės ir pamačiau ten savo Lolą. Ji buvo įniršusi. Pamačiusi, kaip aš lendu iš palapinės, vos manęs nesudraskė. Ji taip rėkė, taip mane keikė, kaip nekeikė niekada gyvenime. Aš tylėjau. O ką sakyti? Kaltas, pamelavau žmonai…

Truputį aprimusi, Lola papasakojo, kaip mane čia rado. Pasirodo, parduotuvėje atsitiktinai sutiko Lauryno žmoną. Jos įsikalbėjo ir toji pasakė Lolitai, kad aš ne kursuose, o žvejyboje su Lauriu. O vyresnysis mano žmonos brolis dirba programuotoju. Ji paprašė jo rasti mano buvimo vietą žemėlapyje. O tada tiesiog atvažiavo čia.

Žinoma, Lola dar ilgai pyko ant manęs, bet tos kelios dienos, kurias mes kartu praleidome gamtoje, buvo nuostabios. Tai buvo tikras poilsis, kurio mes jau seniai neturėjome.

Nuo tada pradėjome dviese su Lola važinėti žvejoti. Ji tapo tikra mano drauge ir partnere. Ir mūsų santykiai pasidarė tokie įdomūs, kai atsirado dar vienas bendras hobis.