Draugė tikino, kad jos vyras susirado kitą. Tačiau tiesa, kurią sužinojau, pasirodė esanti daug baisesnė
Turiu draugę. Jai 55 metai, bet atrodo geriau nei dauguma trisdešimtmečių. Prižiūrėta, stilinga, šviesi. Visada juokdavosi, kad jaunystės paslaptis yra paprasta: mylėti save ir gyventi ramiai. Ir štai vieną dieną ji ateina pas mane visai susijaudinusi, net tušas nubėgo. Sako, vyras organizuojasi išėjimą pas kitą moterį. Buvau nuoširdžiai nustebusi. Jų santykiai visada buvo ramūs, be audrų, be skandalų. Bet iš karto matėsi — ji nevaidina. Sėdi prieš mane, rankos drebėjo, balsas lūžinėjo.
Prašo mano pagalbos. Sako, ta moteris interjero dizainerė, o aš galiu apsimesti klientu, susitikti, pažiūrėti, kas per meilės trikampis. Iš pradžių supykau: kodėl turėčiau eiti? Bet draugė taip maldavo, tarsi nuo mano vizito priklausytų visas jos gyvenimas. Na, kaip galėjau atsisakyti? Sutikau. Pusę dienos repetavau kalbą, ką jai pasakysiu. Norėjau tiesiai šviesiai pasakyti, kad griauti kitų šeimas — tai ne dizainas, o niekšiškumas. Kad laimės ant kitų ašarų nesukursi. Kad yra ribos, kurių normalus žmogus neperžengia.
Ir štai sėdau į kavinę, laukiu. Viduje tik pikta, jokio jaudulio. Ir štai įeina apie keturiasdešimties metų moteris. Užtikrinta eisena, paprasta apranga, nieko iššaukiančio. Sėdasi priešais, išsitraukia užrašų knygelę, nusišypso ir ramiai klausia, koks interjeras mane domina. Jokių užuominų, kad ji bent ką nors žino apie mano draugės vyrą. Pradedu atsargiai nukreipti kalbą, klausiu apie asmeninius projektus, klientus. O ji nuoširdžiai atsako, net nesupranta, ką aš kapstau.
Ir negaliu susilaikyti ir klausia tiesiai: ar turite santykių su vyru vardu… Na, įvardiju jį. Ji mirksi kelis kartus, žiūri į mane taip, tarsi girdėtų visiškus kliedesius. Ir sako: „Kokie santykiai? Aš šio žmogaus apskritai nežinau“. Beveik juokiuosi — manau, apsimeta. Bet ji išsitraukia telefoną, rodo kalendorių, darbo pokalbius. Ji per pastaruosius du mėnesius nuolat buvo komandiruotėse, namus matė rečiau nei savo bagažą.
Ir štai mane tarsi žaibas kirto. Ji tikrai nežino nieko. Ji visiškai niekuo dėta. Ir net susigėstu — ne dėl savęs, o dėl draugės. Dar šiek tiek pasikalbėjome, ir kuo ilgiau klausiau šios moters, tuo aiškiau darėsi: jokios meilužės nėra. Ir niekada nebuvo.
Išėjau iš kavinės ir stovėjau gatvėje, kol rankos nustojo drebėti. Dėlionė susidėliojo: draugės vyras sugalvojo visą šią istoriją, kad gražiai pasitrauktų. Kad būti didvyriu savo akyse, suverčiant kaltę neegzistuojančiai moteriai. Kad jo niekas nelaikytų žmogumi, kuris tiesiog nustojo mylėti. Jam taip paprasčiau. Bet draugei — ne. Ji ten sėdi, kaltina save, per dieną sensta, laužo galvą, kas ne taip jos išvaizdoje, jos gyvenime, jos charaktere. O jis paprasčiausiai nusprendė išsisukti su mitu.
Kai grįžau pas ją, ji mane sutiko su viltimi. Paklausė: „Na ką? Kokia ji?“ O aš žiūrėjau į ją ir supratau — nuo to, ką aš dabar pasakysiu, jos pasaulis sugrius. Bet tylėti jau negalima. Negalima, kad ji tikėtų mitu, kurį jos vyras sukūrė tik tam, kad išsaugotų savo ego.
Pasakyk man štai ką… Kaip žmogui pranešti tiesą, kuri skaudins labiau nei išdavystė? Ir ar mes turime teisę gelbėti tuos, kurie bet kokia kaina vengia tiesos?
