Dukra beveik būdama 45-erių išsiskyrė su vyru, paliko jam vaikus ir tapo sekmadienio mama

Mano dukrai Rūtai beveik 45 metai. Ji neseniai išsiskyrė su vyru.

Rūta visada buvo atsakinga mergina. Gerai mokėsi, siekė karjeros. Ištekėjo – viskas pagal tvarką, nei per anksti, nei per vėlai.

Jos vyras Tomas irgi geras vaikinas: darbštus, ūkiškas. Jiedu susilaukė dviejų vaikų – Mykolo ir Ievos, kuriems dabar 10 ir 5 metai. Maniau, kad dukros šeima stipri, kad laikysis amžinai. Bet klydau.

Viskas sugriuvo, kai Rūta man pasakė:

– Mama, mes su Tomu skiriamės.

Nuo šios naujienos net puodelį arbatos iš rankų išmečiau.

– Kaip tai skiriatės?! Rūta, ką tu kalbi? Juk turit vaikų! Ką jūs čia sumąstėt?

– Na, mama, tik nepradėk! Nieko čia baisaus. Jau seniai nesutariam. Tomas mane apgavo, mažiausiai du kartus. O aš nepasirašiau jį visą gyvenimą kentėti, todėl ir nusprendėm išsiskirti.

– Na ir kas? – neištvėriau, bet balsas sudrebėjo. – Vyrai jie tokie. Na taip, paslydo. Bet juk gyventi reikia dėl vaikų, juk šeima! Turi būti išmintingesnė už visą šitą.

– Išmintingesnė?! – šnirpštelėjo dukra.

– Tai ką, dabar visą gyvenimą jam dar nosis valyt turėčiau? Pirmiausia vaikams, dabar jam! Aš ką, gimiau dėl to, kad viską dėl kažko aukoti?

Man jau iki kaklo visa tai! Be to, man dabar siūlo gerą poziciją kitame mieste, apie ją visą gyvenimą svajojau! Negaliu praleisti tokios progos.

Čia supratau, kad tai ne mano Rūta kalba, o kažkokia kita moteris. Atrodo ji, bet tarsi ne ji. Kaip gi taip – mesti vaikus, griauti šeimą tik dėl to, kad nori karjeroje pasistūmėti?

– Rūta, o kaip vaikai? Ar apie juos pagalvojai? – beveik sušnabždėjau, nes apmaudas mane užgniaužė.

– Viskas bus gerai, – numojo ranka dukra.

– Mokėsiu alimentus, kartą per savaitę juos matysiu. Viskas kaip priklauso. Jie lieka su tėvu, jam laiko daugiau. Be to, močiutė, jo mama, padės. Tad nesijaudink.

Nesijaudinti?! O kaip nesijaudinti? Moteris, beveik keturiasdešimties, palieka vyrą su vaikais ir puola siekti karjeros, tarsi tai svarbiausia. Sako, kad nori tvarkytis savo gyvenimą, kad ją erzina šeimos rutina.

Žinoma, bandžiau paaiškinti dukrai, kad ji neteisi, bet Rūta manęs neklausė.

– Mama, – atsakė ji, – tu paprasčiausiai esi iš kitos kartos. Mes gyvename kitaip. Tu visą gyvenimą su tėčiu pragyvenai, nė karto neišėjai į šoną. O aš ne tokia. Aš nesiruošiu aukoti savo gyvenimo dėl kažko kito.

Bet ar gi galima tai vadinti auka – gyventi dėl savo vaikų?! To aš nesuprantu. Dukra vis dėlto išvažiavo. Bet anūkus, žinoma, lankau, stengiuosi padėti kiek įmanoma. Jie lyg ir nesiskundžia, bet jaučiu, kad ilgisi mamos, ypač mažoji. Vieną kartą užėjau į jos kambarį ir ašaros pradėjo riedėti.

Ieva ant grindų išsidėliojusi mamos nuotraukas ir žaidžia su jomis, lyg jos nebūtų paprasti popieriaus lapeliai, o tikra mama.

O Mykolas visai užsidarė savyje. Ir suprantama, juk vaikams tai tikras stresas! Kaip jie gali gyventi be mamos, kai ji su jais susitinka tik sekmadieniais?!

O mano Rūta to nesupranta. Ji, matai, karjerą kuria, po komandiruotes važinėja, o paskui stebisi, kad susitikimuose vaikai jai šalti.

Na ir kas dabar laimėjo? Tomas, nors ir apgaudinėjo, atrodo, dabar apsiramino. O Rūta… Ji mano, kad viską padarė teisingai.

Tik aš to niekada nepriimsiu. Nes šeima – tai svarbiausia. O dukra savo šeimą sugriovė dėl kažkokių karjeros ambicijų.

Taip ir gyvename dabar. Aš su anūkais savaitgaliais, Tomas su jais kasdien. O Rūta… Rūta savo gyvenimą tvarko. Kartais pasirodo savaitgaliais ar per šventes ir vaidina gerą mamytę, o vaikai auga be meilės.