Dukra manęs negirdi. Jai tik gyventi ir linksmintis, o ji svetimus vaikus susiruošė auginti

Anastazija emocingai pasakojo draugei, kaip pergyvena dėl savo vienintelės dukters.

Jai 20 metų, susiruošė tekėti, o sužadėtinis turi 2 vaikus iš pirmos santuokos. Moteris įsitikinusi, kad jos dukra nesugebės nueiti to kelio, kurį nuėjo ji pati. Juk pati 10 metų augino posūnį. Žino ne iš kaimynės žodžių, o iš savo patirties, koks tai nedėkingas darbas – svetimo vaiko auklėjimas.

Kai moteris tekėjo, jos mylimajam tai buvo antroji santuoka. Su pirmąja žmona išsiskyrė iki pažinties su ja, taigi, Anastazija nejautė jokios kaltės. Su mama gyveno sūnus Andrius, kuris kartais ateidavo pas juos į svečius, likdavo nakvoti. Vyras tvarkingai mokėjo alimentus, ant sūnaus netaupė, kai šis viešėdavo pas tėvą.

Su kiekvienu jo vizitu dienų skaičius tėvo namuose didėjo, o paskui pirmoji žmona išvis pareiškė, kad neturi pinigų jo auginimui, taigi, jai reikia užsiimti savimi, o sūnus tegu gyvena su tėčiu.

Andriui buvo sukakę 8-eri, kai jis galutinai persikėlė pas tėtį. Tuo metu jis jau kelis mėnesius turėjo jaunesniąją sesutę. Anastazija, nepalikdama mažylės, užsiėmė posūniu. Užrašė jį į mokyklą, deklaravo bute, perrašė pas gydytoją, nupirko drabužių.

Berniuko tėtis nesikišo į šiuos reikalus, jei niekur nebuvo reikalaujamas asmeninis jo dalyvavimas. Pamokas su berniuku darė pamotė, vedžiojo į papildomus užsiėmimus ir būrelius, lankė tėvų susirinkimus. Liūdniausia buvo tai, kad Andrius visą tą laiką svajojo tik apie viena – gyventi su mama.

Berniukas naujoje šeimoje ilgai boikotavo. Po kiekvieno susitikimo su tikrąja mama jis krėsdavo šunybes Anastazijai ir sesei, visa savo povyza rodydamas, kaip visų nekenčia.

Berniukas visą laiką gyveno su mintimi, kad antroji tėčio žmona kalta, kad jo tėvai negyvena kartu. Sesę jis išvis laikė blogiu, jai atsiradus jam teko mažiau dėmesio. Iš tiesų buvo ne taip. Anastazija niekada neišskyrė berniuko, pirkdavo vaikams vienodai drabužių, saldumynų, užsiėmė ugdymu. Ji neskirstė vaikų į savą ir svetimą.

Kas liečia berniuko tėtį, tai jis daug dirbo, išeidavo iš namų anksti, grįždavo vėlai. Nenorėjo girdėti apie namiškių barnius, jam norėjosi tik miegoti ir valgyti. Jei išklausydavo žmoną, tai nepalaikydavo, o kaltindavo, neva, negali rasti bendros kalbos su vaiku, kokia tu motina. Taip ir gyveno Anastazija visus 10 metų, kol Andrius neišvyko studijuoti.

Ir štai dabar jos 20-metė dukra susiruošė tekėti. Sužadėtinis 10 metų vyresnis, išsiskyręs. Iš pirmos santuokos pas jį 2 vaikai, kuriems jis ruošia atskirus kambarius savo bute.

Vaikų mama smarkiai geria, vaikai negali gyventi su ja. Anastazija įkalbinėja dukrą neskubėti, dar pagyventi dėl savęs, pagimdyti savo vaikus ir neaukoti gyvenimo svetimiems. Juk asmeniniu pavyzdžiu žino, ką reiškia gyventi su broliu, kuris tavęs nekenčia.

Kai Andrius baigė studijas, apsigyveno su motina, paskui nusipirko butą ir pasiėmė ją pas save. Štai tokia vaikiška meilė ir dėkingumas.