Dukra ruošiasi tekėti antrąkart ir pyksta, kad neduodame pinigų vestuvėms

Dukra jau 3 mėnesius kaulija, keikiasi, prašo ir grasina mums su vyru. Tai ne mažas vaikas, kuris prašinėja žaisliuko, tai 27 metų mergina, kuri reikalauja pinigų vestuvėms. Antroms vestuvėms, jei tiksliau.

O mes su vyru negalime, o ir nenorime eilinį kartą remti šio abejotino renginio.
Mes su vyru turime vieną vaiką, kurio susilaukėme labai sunkiai. Ilgai gydėmės, paskui buvo keli nesėkmingi bandymai, nervingas nėštumas, sunkus gimdymas – ir štai pagaliau mes tapome tėvais. Nenuostabu, kad mes drebėjome dėl dukters, stengdamiesi duoti jai visa, kas geriausia.

Man buvo sunkiau būti griežta, todėl mes su vyru, jei taip galima pasakyti, buvome pasidaliję įsipareigojimus. Aš dukrą lepinau, o jis brėžė ribas. Jei suprasdavau, kad reikia jai atsakyti, bet pačiai neapsiversdavo liežuvis to padaryti, tai siųsdavau su klausimu pas tėvą. Jis šioje situacijoje save labiau suimdavo į rankas.

Maždaug ties 9-uoju dukros gimtadieniu ir aš išmokau suimti save į rankas ir nepulti pildyti bet kokio jos pageidavimo. Man tai sekėsi sunkiai, bet aš stengiausi, nes bijojau viską leisdama sugadinti dukrą. Nors, žinoma, kažkur mes ją vis tiek lepinome.

Gimus vaikui mums iškart kilo klausimas, kur ji paskui gyvens, todėl taupėme butui. Dukros pilnametystei jau buvo nupirktas puikus vieno kambario butas gerame rajone. Remontas irgi buvo atliktas labai kokybiškai, kad netektų po metų perdaryti. Baldams irgi buvo atidėti pinigai, norėjome išrinkti kartu su dukra.

Atsižvelgiant į tai, kad tada ji jau studijavo universitete, mūsų išlaidos tuo metu buvo didelės. Gerai, kad iš anksto pradėjome taupyti dukros mokslams, kitaip vargu ar būtų pavykę susidoroti.

Ji apsidžiaugė butu, tačiau nepareiškė pageidavimo gyventi atskirai, todėl pinigai baldams ramiai sau gulėjo vyro sąskaitoje. O 20-ies dukra mus apstulbino – ji susiruošė tekėti.

Visi mūsų įkalbinėjimai palaukti, neskubėti, patikrinti jausmus – viskas buvo veltui. Dukra tvirtino, kad viskas jau nuspręsta, todėl, jei mes ją mylime, turime dėl jos pasidžiaugti. Mums su vyru paprasčiausiai pasidžiaugti nepavyko. Ji pati dar mergiotė, kuri apie savarankišką gyvenimą nieko nežino, ir jos sužadėtinis studentas. Na kokia tai bus šeima?

Tačiau dukra norėjo vestuvių ir paprašė joms pinigų. Ji pareiškė, kad šis įvykis būna kartą gyvenime, todėl ji nori, kad jis įsimintų. Jos norima suma buvo labai ženkli, laisvų pinigų tam mes neturėjome.

– Žiūrėk, yra pinigų sąskaitoje, ten kiek mažiau, nei tu prašai, bet likusią dalį ir vyro tėvai gali pridėti. Tik yra vienas niuansas – tai pinigai tavo buto baldams. Juos išleidę miegosite ant grindų, – pagaliau pasidavė vyras.

Dukra patikino, kad tai ne problema. Pradžiai kažką iš baldų jiems pasiruošę atiduoti sužadėtinio tėvai, o paskui jie patys nusipirks tai, ko jiems norisi. Mes su vyru nepasitikėdami numykėme, tačiau nesiginčijome – nėra prasmės.

Vestuvės gavosi prabangios, liko nuostabios fotografijos, bet tai ir viskas, kas liko iš tos santuokos. Jaunieji išsiskyrė po metų, ačiū dievui, nespėję prisidaryti vaikų. Tokia pabaiga nei mūsų, nei žento tėvų nenustebino. Savarankiškam šeimyniniam gyvenimui vaikai pasirodė nepasiruošę.

Dukra grįžo gyventi pas mus, nes lengviau maitintis iš vieno šaldytuvo, nei atskirai ją aprūpinti. Baigė mokslus, įsidarbino, o paskui išsikraustė į savo butą. Mes su vyru sutaupėme šiek tiek pinigų, padėjome jai po truputį apstatyti būstą.

Taip ir įpratome – mes kažką sutaupome ir einame pirkti tai spintos, tai virtuvės, tai skalbimo mašinos. Dukra pati užsidirbdavo savo maistui, drabužiams ir komunaliniams. Jei ne mes, taip ir gyventų su sena sofa, taburete ir mažute virykle.

O prieš 3 mėnesius dukra atėjo pas mus su naujiena – jai pasipiršo. Šįkart jie bent spėjo pagyventi su sužadėtiniu. Nors pagal namus nepasakysi, kad dabar ten yra vyriškis. Kaip ir anksčiau, varvančio čiaupo ar nukritusios lentynos atveju dukra skambindavo tėvui. Mes su vyru nebuvome sužavėti jaunikiu.
Dukrą vis tiek pasveikinome, palinkėjome santarvės ir meilės. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad jie paprasčiausiai susirašys, bet kur ten. Dukra vėl norėjo suknelės, vestuvių, kavinės ir viso kito. O apmokėti šį malonumą buvo siūloma mums.

Vyras priminė, kad vienas vestuves „visam gyvenimui“ mes jau apmokėjome. Krūvą pinigų išmetėme į balą, o galėjome puikiai apstatyti butą. Gražios fotografijos ir prisiminimai aiškiai tiek neverti.

Tačiau dukra pareiškė,kad tada buvo jauna ir kvaila, o dabar viskas rimta.

– Na jei rimta, tai jūs su sužadėtiniu ir organizuokite. O kas čia tokio? Jūs jau suaugę, abu dirbate, buto nuomotis nereikia. Pataupysite metelius, bus jums svajonių vestuvės,- pasiūliau aš.

Laukti dukra nenorėjo. Ji pareiškė, kad jai jau metas gimdyti, o ne taupyti vestuvėms.

– Na tai gimdyk. Kame problema? Nueikite į santuokų rūmus, susirašykite, kukliai pasėdėsite su draugais ir artimaisiais, o paskui pradėkite taupyti pinigus vaikui. Tai irgi reikalauja labai daug pinigų.

Dukra ėmė zyzti, kad nori vestuvių, o ne šiaip susirašyti lyg kokia kiemsargė. Tačiau šįkart mes su vyru jau buvome nusiteikę ryžtingai. Be to, neturėjome pinigų apmokėti eilinio dukters kaprizo.

Štai jau 3 mėnesius ji neatstoja nuo mūsų su šia tema. Pastaruoju metu jau perėjo prie grasinimų, kad jei mums į ją nusispjaut, tai ir būsimų anūkų mes nepamatysime. Na taip, nusispjaut. Kad visiems tėvams būtų taip nusispjaut ant vaikų.