Dukra su žentu paliko anūkus man visoms atostogoms. O aš, su savo pensija, turiu juos maitinti ir linksminti
Šiandien ir vaikai, ir anūkai tapo savanaudiški – visi reikalauja dėmesio, bet nieko neduoda mainais.
Koks čia požiūris į vyresnius žmones? Atseit jūs neturite savo interesų, tad prižiūrėkite anūkus. O jei man prireikia pagalbos, jie visi staiga tampa užsiėmę.
Mano dukra turi du sūnus – vienam 12 metų, kitam 4-eri.
Nežinau, kaip juos dukra su vyru auklėja ir ką mokykla daro, bet berniukai auga tikrais tinginiais – niekada neužsiklosto lovos, netvarko už savęs, ir nevalgo bet ko. Žodžiu, tikra kankynė.
Kai anūkai buvo maži, labai stengiausi padėti dukrai – paskutinius penkerius metus, kai išėjau į pensiją, jau mažiau dalyvavau jų gyvenime.
Šiais metais, artėjant rudens atostogoms, buvau rami: pasižiūrėjau į kalendorių ir supratau, kad ilgų laisvadienių lapkričio pradžioje nebus – reiškia, dukra su vyru niekur neišvažiuos.
Bet džiaugiausi per anksti.
Sekmadienį, prieš paskutinę spalio savaitę, suskambo durų skambutis. Prie durų stovėjo dukra su sūnumis.
– Mama, laba diena! Priimk anūkus. Mūsų atostogos prasidėjo, – pasakė ji man tiesiog nuo slenksčio.
– Katerina, kodėl tu manęs neįspėjai? – apstulbusi paklausiau.
– O ką? Jei būčiau įspėjusi, tu būtum radusi milijoną priežasčių, kad tik išsisuktum nuo močiutės vaidmens! – atsakė dukra, padėdama berniukams nusirengti. – Mes su Valera savaitei važiuojam į sanatoriją, jėgų jau nebėra! Pavargau labai!
– Palauk, bet juk šiemet nėra papildomų laisvadienių. O kaip darbas? – paklausiau, vis dar nesusivokdama.
– O mes neturim laisvadienių? Valera net tris dienas pridėjo prie atostogų. Viskas, mama, neturiu laiko, – dukra pabučiavo mane ir išbėgo.
O namuose jau visu garsu ūžė televizorius, koridoriuje ir kambaryje buvo išmėtyti viršutiniai brolio rūbai.
Bandžiau paraginti berniukus susitvarkyti, nors bent jau surinkti drabužius, bet jie manęs net neklausė.
Mano sriubos jie irgi atsisakė, pareiškę, kad mama jiems pažadėjo picą. Čia jau ir aš neišlaikiau.
Paskambinau dukrai:
– Katerina, tavo vaikai čia reikalauja picos. Aš nieko tokio jiems nepirksiu!
– Užsakysiu dabar jums picą. Mama, juk jie tavo košės nevalgys – visada dėl to ginčijamės. Nueik su jais kur nors, pasilinksminkit, pavalgykit ką nors normalaus! Juk pati sakai, kad jie išves tave iš proto namie! – atsakė susierzinusi dukra.
– Ir už kokius pinigus aš turiu viską organizuoti? Iš savo pensijos? – pasipiktinusi paklausiau.
– O kam dar tau ją leisti? Tai juk tavo tikri anūkai, ne svetimi! Negaliu patikėti, – atsakė dukra ir padėjo ragelį.
Štai taip!
Visą gyvenimą stengiausi dėl savo dukters, kiekvieną centą taupiau, dirbau dviejuose darbuose. O senatvėje gavau tokį „ačiū“!
Ne, aš labai myliu savo anūkus. Bet juk jie pavargsta nuo manęs, o aš nuo jų – juk koks skirtumas tarp mūsų amžių! O dukra mano, kad močiutė – tai nemokama auklė, ir kad dabar mano pareiga – tik rūpintis anūkais.
Savanaudžiai, kaip ir sakiau!
