Dunkanas – bekojis šuo, grąžinantis žmonėms norą gyventi!

Ne tik tarp žmonių yra herojai, kurie, nepaisydami savo luošumo, skatina kitus nenusiminti ir džiaugtis gyvenimu. Gyvūnų pasaulyje gyvena tokie ypatingi atstovai, į kuriuos žiūrėdamas, užsikreti optimizmu ir tikėjimu į gera.

Bokserių veislės šuo Dunkanas kaip tik iš tokių nenusimenančių personažų. Jis gimė su genetiniais sutrikimais. Jo dubuo kartu su užpakalinėmis galūnėmis yra deformuotas. Kojos yra x formos, dar ir persikryžiavusios, todėl negali funkcionuoti. Dubuo iškrypęs, o galūnėms augant deformavosi dar labiau.

Tokio ypatingo šuniuko nepabūgo paimti Amanda Giz ir Henris Voltersas, kurie kartu su nekomercine organizacija gelbsti ligotus gyvūnus. Kai veterinarai apžiūrėjo šunelį, ištarė verdiktą – užpakalinių galūnių amputacija arba migdymas. Sutuoktiniai pasirinko pirmą variantą.

Dunkanui buvo atlikta sėkminga operacija, po kurios jį pastoviai apžiūri fizioterapeutas. Šuo atlieka pratimus, skirtus stuburo palaikymui. Be to, šuniui skirti hidroterapijos seansai, kur jis plaukioja ir stiprina raumeninį korsetą.

Šuo turi kelis neįgaliųjų vežimėlių variantus, tačiau jis nemėgsta jais naudotis. Dunkanas puikiai prisitaikė apsieiti be užpakalinių galūnių. Jis ne tik vaikšto ant priekinių kojų, bet netgi greitai bėgioja ir šokinėja.

Nepaisydamas savo luošumo, šuo gyvena įprastą šunišką gyvenimą. Šeimininkai publikuoja daug vaizdo įrašų su Dunkanu, kur matosi, kaip jis laksto pliažu kartu su kitais poros augintiniais ir džiugiai atneša pagalį.

Daugelis žmonių, kurie neteko galūnių arba turi rimtų susirgimų, pamatę nenusimenantį šunį, būna įkvėpti jo gyvybingo charakterio ir įgauna naujų jėgų nenuleisti rankų. Bokserio šeimininkai pradėjo gauti elektroninius laiškus su dėkingumo už tokį augintinį žodžiais.

Tačiau be galūnių trūkumo Dunkanas turi dar rimtesnę problemą. Nuo 4 mėn amžiaus šuo nebepriauga svorio, o vidaus organai nenustoja didėję. Augintinio apetitas puikus ir jis gauna tik didelio kaloringumo maistą, tačiau tai neduoda rezultatų.

Galbūt Dunkanui skirta ne tiek jau daug dienų, todėl šeimininkai daro viską, kas nuo jų priklauso, kad augintinis tą laiką pragyventų visavertiškai ir laimingai.

Amanda ir Henris tiki, kad jų pavyzdys įkvėps kitus žmones skirti daugiau dėmesio benamiams gyvūnams, besiskiriantiems nuo kitų gentainių.