Dvidešimt metų maniau, kad tėčiui manęs nereikia, o pasirodo, mama visą tą laiką man melavo

Labai sunku gyventi, kai žinai, kad vienam iš tėvų tu nereikalingas nuo pat vaikystės. Dvidešimt metų gyvenau tikėdama, kad mano tėtis jau seniai apie mane pamiršo ir nenori nieko žinoti. Tačiau neseniai sužinojau, kad visa tai buvo mamos išgalvota istorija. Ji net negalvojo apie mano jausmus.

Tėtį prisiminiau tik iš ankstyvos vaikystės nuotraukų. Likusios buvo tik kelios, manau, kad kitas mama tiesiog sunaikino. Neaišku, kodėl ji nusprendė tas palikti, bet dabar tai jau nesvarbu.

Vaikystėje, kaip ir daugelis vaikų, kurie turi tik vieną iš tėvų, domėjausi, kodėl taip yra. Štai pas Moniką yra mama ir tėtis, o pas mane – tik mama. Ar taip gali būti? Šį klausimą dažnai užduodavau mamai ir močiutei. Močiutė nutylėdavo ir patardavo klausti mamos arba tiesiog pakeisdavo temą. O štai mama net negalvojo manęs gailėti.

– Tėtis tave paliko, išėjo pas kitą moterį ir turėjo naują dukrą, – griežtai atsakydavo mama. – Tu jam nereikalinga, todėl jis net nepasirodo.
Kuriam vaikui malonu girdėti, kad jis nereikalingas?

Iki šiol nesuprantu, kodėl reikėjo taip žiauriai atsakyti. Galėjo juk pasakyti švelniau, bet mama elgėsi būtent taip. Labiausiai skaudina tai, kad ji ne tik pasirinko labai griežtus žodžius, bet ir begėdiškai melavo.

Mama kiekvieną kartą primindavo, kad man yra tik ji, ir daugiau niekam pasaulyje aš nereikalinga.

– Žinoma, spjaudyk į mamą, pirmyn! Kam dar tu reikalinga, kas dėl tavęs rūpinasi? Tėtis? Tau jis reikalinga šimtą metų. Tik mamai tu rūpi, įsidėmėk tai!

Aš tai įsidėmėjau. Metams bėgant susiformavo neišgydoma kaltės jausmas prieš mamą. Jai užtekdavo parodyti menką nepasitenkinimą, ir aš iškart pradėdavau jaustis siaubinga dukra. Juk aš reikalinga tik mamai, tik ji stengiasi dėl manęs, o aš ją nuviliu.

Dabar suprantu, kad mamai buvo patogu taip manipuliuoti manimi, bet suvokti tai sugebėjau tik susitikusi su tėčiu, kai man buvo dvidešimt penkeri.

Baigusi mokyklą, pasirinkau studijas ten, kur norėjo mama. Specialybė man nepatiko, bet mama surengė dar vieną sceną, ir aš, kaip visada, pasidaviau. Tas pats atsitiko ir su darbu.

– Aš visą gyvenimą atidaviau dėl tavęs, viskas tik tau, o tu man atsakai tokiu būdu! Vieninteliam žmogui, kuriam tu rūpi!

Kažkuo mama buvo teisi – artimų žmonių turėjau labai mažai, tik mamą ir močiutę. Artimų draugų neturėjau nei mokykloje, nei po jos. Bet kokie bandymai susidraugauti baigdavosi nesėkme. Mama labai sumaniai mane įtikindavo abejoti žmonėmis ir užsisklęsti savyje.

Net socialiniuose tinkluose turėjau tik buvusius klasės draugus ir kolegas. Ten lankiausi retai. Kol vieną dieną man parašė vyras, prisistatęs mano tėčiu. Aš netikėjau, bet jis atsiuntė seno paso nuotrauką, kurioje buvau įrašyta.

Neįmanoma apibūdinti, kokia emocijų banga mane užplūdo. Parašė tėtis – žmogus, kuriam jaučiu labai prieštaringus jausmus. Po mamos žodžių aš jo nekenčiau, juk jis mane paliko. Bet kažkur giliai širdyje ruseno viltis, kad tai netiesa.

Tėtis pasiūlė susitikti ir paprašė laikyti mūsų susitikimą paslaptyje nuo mamos. Buvo labai baisu, nes anksčiau nuo jos nieko neslėpiau, bet sutikau.

Kai ėjau į susitikimą, man atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Taip nesijaudinau net per egzaminus, kurie man buvo labai įtempti. Kojos virpėjo, burnoje buvo sausa, pykino.

Pirmą kartą susitikus, tėtis pravirko. Jis laikė mano rankas ir negalėjo nusiraminti, o aš viduje buvau sustingusi. Nežinojau, kaip elgtis. Tada tėtis susitvardė ir pradėjo pasakoti.

Jei trumpai, mama pati inicijavo skyrybas. Ji įsivaizdavo, kad tėtis turėjo kitą moterį, ir jos perkalbėti buvo neįmanoma. Tėtis nesigailėjo dėl skyrybų, nes mama jau buvo jam išsekusi nervus, bet dėl manęs jis ilgėjosi.

Mama neleido jam su manimi susitikti, išveždavo mane pas savo močiutę į kaimą, o po teismo sprendimo niekas nepasikeitė. Ji atsisakė alimentų ir pareiškė tėčiui, kad jei jis netrukdys jai ramiai auginti dukrą, ji kartu su manimi nušoks nuo lango. Patikrinti, kaip toli mama buvo pasiruošusi eiti, tėtis nedrįso.

Tėčio šeimos neliko, naujos jis nesukūrė. Pirmiausia išvyko į kitą miestą, o paskui į kitą šalį. Nors mama atsisakė alimentų, jis atidarė sąskaitą, kur kiekvieną mėnesį pervesdavo pinigus. Apie mane sužinodavo iš įvairių draugų ir pažįstamų, likusių mieste.

Pagal tėčio žodžius, daug kartų norėjo parašyti ar paskambinti, bet vis nedrįsdavo. Tik dabar rado savyje jėgų atsirasti ir papasakoti tiesą. Tikėjosi, kad esu pakankamai suaugusi, kad išklausyčiau, suprasčiau ir priimčiau.

Galima buvo netikėti, kad tėtis domėjosi mano gyvenimu, bet jis turėjo mano mokyklinių pasirodymų, atestatų įteikimo ir išleistuvių nuotraukų, kurias jam darė jo draugai. Jis žinojo, kur mokiausi, kokius būrelius lankiau. Jis apskritai žinojo per daug, kad būtų abejingas.

Mėnesį slapčia susitikinėjau su tėčiu ir kaupiau jėgas pokalbiui su mama. Pagaliau nusprendžiau kalbėti atvirai. Supratau, kad lengvo pokalbio nebus, bet tokio sprogimo nesitikėjau.

Mama šaukė, kad esu išdavikė, nes slapčia nuo jos susitikinėjau su tėčiu, kad jis viską meluoja, nieko panašaus nebuvo, kad jis tiesiog nori mus supykdyti, o aš esu kvaila, jei tikiu. Pasakė, kad jei dar kartą su juo susitiksiu, galiu pamiršti kelią į jos namus. Išdavikų šalia jos nereikia.

Kol rinkau daiktus, mama toliau šaukė, kad esu tokia pati apgaulinga kaip tėtis, kad taip pat ją palieku, kad tėtis mane nupirko, kad ji mane prakeikia ir net į mane nusispjovė.

Dabar tikiu, kad tokioje būsenoje žmogus iš tikrųjų galėtų iššokti pro langą su vaiku ant rankų. Mamos elgesys jau anksčiau nebuvo ramus, bet dabar tapo visiškai netinkamas.

Dabar gyvenu bute, kurį išnuomojo tėtis. Daug bendraujame, bandome atkurti prarastus metus. Jis man perdavė kortelę, į kurią pervesdavo alimentus. Suma įspūdinga. Jos užteks geram dviejų kambarių butui be jokių paskolų.

Keista, anksčiau man skaudėjo širdį dėl tėčio nebuvimo, o dabar skauda dėl mamos. Su ja nebendraujame. Ji nesiekia susitaikymo, o aš kol kas negaliu priversti savęs padaryti pirmą žingsnį ir atleisti jai. Galbūt vėliau. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl ji sugriovė dviejų žmonių – mano ir tėčio – gyvenimus. Už ką?