Grįžau iš reiso ir pričiupau žmoną su kitu

Man norisi likti jūrų laivyne visam gyvenimui…arba bent jau norėjosi. Dabar man atėjo nelengvas metas. Vedžiau prieš metus. Tada buvau įsimylėjęs savo žmoną. Viskas, ką ji darė, vertė mane šypsotis.

Tai, kaip ji žiūrėjo į mane, kaip juokėsi, kaip žaidė su savo plaukais – man patiko visa tai. Išvykau į 8 mėnesių reisą. Kol buvau bazėje, vyrukai plepėjo, kad moterys teka už jūreivių tik dėl pinigų.

Sakė, kad kol vyrai reise, moterys pradeda nuobodžiauti ir tempiasi namo draugelius. Aš to nesiklausiau, taip? Ne visos moterys tokios, taip? Na, daugiau niekuo nebesu įsitikinęs. Visų moterų nepažįstu, kad apie jas spręsčiau.

Namo skridau 12 valandų reisu. Taip norėjau greičiau pamatyti savo šeimą. Savo žmoną ir mažąją princesę. Būti toli nuo dukrelės buvo panašu į mirtį, kol nepamačiau jos vėl. Nors visą laiką kalbėjausi su ja.

Įėjau į namus, galvodamas, kad jos čia. Tačiau nieko nepamačiau. Prisėdau, laukdamas jų. Paskambinau žmonai, bet ji neatsakė. Nei žinute, išvis niekaip. Nuėjau į virtuvę ir išgirdau garsus. Jie sklido iš cokolinio aukšto.

Kai atplėšiau duris, pamačiau savo žmoną su kitu vyriškiu, kuris baigė su manimi tą pačią mokyklą. Mes nebuvome draugai, tačiau buvome pažįstami. Dabar tokių žaidimų nežaidžiu, paprasčiausiai užšokau ant lovos ir įkrėčiau tam vaikinui.

Ne taip žiauriai, kaip tai daro kiti vyrai, tačiau pakankamai, kad įstatyčiau jam mėlynę po akimi ir prakirsčiau lūpą. Jis žinojo, kad ji mano žmona, jis žinojo, kad manęs nėra namie. Žmonelė šaukė jo nemušti. Kad jai gaila.

Nuo to momento mano namai susilygino su žeme. Dabar nebėra nieko, išskyrus sugriautus prisiminimus. Mano kolegos buvo teisūs dėl santuokos, dėl mano žmonos.

Niekada negalėsiu patikėti ja vėl, arba jei su ja išsiskirsiu, vis tiek planuoju visą likusį gyvenimą būti jūrininku, kas reiškia, kad naujos vedybos bus tik tuščiai sugaištas laikas.

Tačiau mano dukra – pagrindinė mano gyvenimo žvaigždelė, kuri padės man su visu tuo susidoroti.