Gyvenimas tik atrodo ilgas ir pilnas galimybių, iš tiesų jis pralekia labai greitai. Ir geriausia dienai laimei – šiandien!

Aš nejaučiu malonumo matydamas, kad žmonės kartu su kitomis laisvėmis gavo laisvę nuo sąžinės.

Sąžinė – tai lemputė su sirena, kuri pradeda kaukti jūsų viduje, jei mes peržengiame ribą. Mūsų dienomis tą ribą peržengia visi, kas netingi. O kodėl visi? Norisi nusitempti kuo daugiau materialinių gėrybių į savo urvą…

Šiomis dienomis skaičiau žymaus rašytojo romaną, kurio pagrindinis herojus darbe užsiėmė visiškais niekais, bet jam už tai gerai mokėjo. Jis protu suvokė situacijos neteisingumą ir jam buvo gėda dėl savo nepakeliamai lengvos būties (jo senelis ir tėvas plušo kaip prakeikti), tačiau pinigų jis neatsisakydavo. Kam? Jeigu patys eina į rankas.

Man neįdomūs žmonės, kurie neatiduoda sielos.

„Neįdomių žmonių pasaulyje nėra“. Yra žmonės – vandenynai, kurių gelmė nepavaldi suvokimui. O yra balos – seklios ir negilios, purvinu dugnu. Peržengei ir pamiršai.

Kad atiduotum patį save, visų pirma reikia turėti sielą. Tačiau ji neišduodama mums gimus, ji įgyjama su metais, išauga su gerais darbais, įspūdžiais ir sukrėtimais.

Žmonės įsitikinę: jie bus laimingi tik tada, kai paims iš gyvenimo kaip galima daugiau. O realybė tokia, kad laimingi jie tik tuo momentu, kai gali dalintis ir atiduoti – save patį arba tai, ką turi.

Apie vienatvę.

Vienatvė – kai nėra kam savęs atiduoti.

Mano draugės vyras pabėgo, palikęs ją su vaiku. Jis mėgaujasi laisve. O aš galvoju – dieve, kas per kvailystė. Jo sūnus niekada šiltai neprisimins tėvo, niekada nepasinaudos jo patarimais, niekada nepasakys „ačiū“ už palaikymą. Ir neperims jo gyvenimiškų vertybių. Tėtušis neišeina iš klubų arba kepa šašlykus, o man atrodo, kad tokia laisvė neverta nė grašio.

Apie sielos jaunystę.

Kuo ilgiau žmogus išsaugo savyje vaikystę, tuo ilgiau išsilaiko dovana, gauta iš prigimties.

Vaikystė šiuo atveju – tai mokėjimas pamiršti vakarykštes negandas ir smalsiai žvelgti į ateitį. Ant nieko nelaikyti pykčio, skambiai juoktis ir pasimėgaujant laukti stebuklo iš gyvenimo.

Apie save.

Visą gyvenimą mes rašome apie tai, kad nepažįstame savęs iki galo.

Mums malonu ir liūdna prisiminti pačius save prieš 10-20-30 metų. Negi tai iš tiesų buvome mes? O kokiais mes būsime dar po 10 metų? Tapsime stipresni ar palūšime? Tapsime pikti ant gyvenimo ar paragausime jo skonio?

Apie pagrindinę jaunystės klaidą.

Šalin abejonės ir baimės! Šalin mintys apie tai, kad „iš pradžių reikia atsistoti ant kojų“.

Jūs jau pasiruošę, jūs jau stiprūs! Veikite, kad nepaleistumėte savo šanso. Gyvenimas tik atrodo be galo ilgas ir pilnas galimybių, iš tiesų jis pralekia labai greitai.

Ir geriausia diena laimei – šiandien…

You cannot copy content of this page