Iš pradžių mama pasakė, kad aš naudojuosi šeima. O tada padarė kažką, kas man labai skaudėjo širdį

Man dvidešimt septyneri, gyvenu su tėvais. Ne todėl, kad negalėčiau išsikraustyti — tiesiog taip susiklostė. Dirbu arti namų, padedu buityje, trečdalį atlyginimo atiduodu į bendrą biudžetą. Kartais perku produktus. Vakare valgome kartu — įprasta šeima.
Iki neseniai, bent jau taip atrodė.

Viskas prasidėjo nuo mažmožio. Grįžau po darbo, virtuvėje mama su tėvu valgė vakarienę.
– Pasisišildyk maistą, – sako mama. – Ten puode liko.
Pasišildžiau, pavalgiau. O tada netikėtai ištarė frazę — lyg netyčia:
– Galėtum dažniau produktus pirkti. Naudoji šeimos išteklius, gyveni ant mano pečių, o viskas užkrauta man.

Iš pradžių net nesupratau, kad ji rimtai.
– Mama, aš tik vakarieniauju namie. Ir kiekvieną mėnesį tau duodu pinigų, juk pati sakei — trečdalį atlyginimo.
– O tu galvoji, kad komunalinės paslaugos pačios apmokamos? Kasdien valgai, o aš paskui skaičiuoju, kur minusas.

Iš pradžių tylėjau. Tada tapo skaudu iki ašarų.
– Ačiū, mama. Daugiau nieko nežadinsiu «naudojaši» šeimos.

Išėjau į kambarį, trenkiau durimis. Visą naktį nemiegojau — galvoje sukosi ta frazė. Skaudėjo ne dėl pinigų, o dėl to, kad namuose jaučiuosi kaip nuomininkė.

Ryte atsikėliau, pasidariau kavos, pasiėmiau pusryčius su savimi ir išėjau į darbą, nelaukdama, kol kas nors atsikels.

Kitas kelias dienas beveik nekalbėjome.
Grįždavau vėlai, valgiau kambaryje.
Kartą girdėjau, kaip mama šnabžda tėvui:
– Pati nežinau, kodėl tai pasakiau. Pavargau, liežuvis neklauso.
– Eik pasikalbėk, – atsakė jis. – Ji viską priima giliai į širdį.
– Tegul įsižeidžia, vėliau supras.

Trečią vakarą grįžtu, sėdu kambaryje, girdžiu:
– Eik vakarieniauti.
– Nenoriu.
– Eik, sakau.

Nuėjau į virtuvę. Ant stalo mano mėgstamiausia sriuba, skrebučiai, servetėlė kruopščiai pakišta.
– Galvojau, aš naudojuosi šeima, – sakau tyliai, su šypsena.
– Na, bent jau šiandien gali, – nusišypsojo mama. – Atlyginimas atėjo, šventė.

Abi nusijuokėme.
Sėdėjome tylėdamos, po to mama atsiduso:
– Tuomet pasakiau karštumu. Tiesiog diena buvo sunki. Ir tu papuolei po ranka.
– Žinau, – atsakiau aš. – Bet buvo nemalonu.
– Suprantu. Atsiprašau.

Ir atrodo nieko ypatingo — neverkėme, nesibučiavome, nekliaudėme daugiau nesipykti.
Tačiau po šios vakarienės vėl pradėjome valgyti kartu.
Aš pradėjau dažniau padėti, o mama — dažniau sakyti ačiū.

Šiuo metu, kai kas nors pasakoja, kad susipyko su tėvais dėl kokios nors smulkmenos, aš visada pagalvoju:
taip, mes galime būti suaugę, bet mamoms mes vis tiek esame vaikai.
Ir kartais viena neatsargi frazė skaudina labiau, nei iš tiesų atrodo.

O jūs ar atleistumėte tokią nuoskaudą — ar išsikeltumėte gyventi atskirai, kad daugiau neklausytumėte, jog «naudojaši šeimą»?