Iš pradžių mes nežinome, kokia mama buvo iki mūsų

Iš pradžių mes nežinome, kokia mama buvo iki mūsų, paskui nepastebime, kuo ji gyvena be mūsų… o paskui neįsivaizduojame, kaip dabar gyventi be jos…

Mano mamai šiandien 105 metai. Ji išėjo, kai jai buvo 91.

Būdama 18-os, ji kalbėjo trimis užsienio kalbomis. Du aukštieji, tačiau padirbėti jai beveik neteko: 7 vaikai. Aš ketvirta.

Mama buvo žydraakė brunetė, liekna. Pagimdžiusi šeštą ir septintą vaiką, papilnėjo ir nusiminė:

– Fu, kokia aš pasidariau.

– Tu labai graži, – nesutikdavo tėtis. – Putli!

– O man, Oneginai, tas putlumas… – atremdavo motina.

Tėtis juokdavosi, o mes klausydavomės ir iškart sugaudavome tą mokėjimą apie paprastus dalykus kalbėti literatūros kalba: „metė jai pirštinę į veidą ir pasakė: nereikalauju apdovanojimo“… „šitas darbas, Vania, buvo baisingai didelis“… „verkė Saša, kai mišką kirto“… „jam žada pusę pasaulio! O Prancūziją tik sau“… „tada, mano sūnau, tu būsi Žmogumi.“

Mama dievino vėją ir sniegą į veidą. Kai kildavo pūga, ji bėgdavo braidyti, pasitikdama sniego audrą, po greitai augančias pusnis ir grįždavo atjaunėjusi, su kažkokiu paslaptingu iškilmingumu akyse. Ji sakė, kad niekada nepersišaldo, kadangi visą jaunystę pravaikščiojo atviru kaklu, niekada neapsivyniodavo. Neatsimenu, kad ji kada turėtų kosulį ar slogą.

Ji mokėdavo įdegti per vieną dieną, nuo žiemiško blyškumo iki auksinio tamsumo, kaip Bredberio marsiečiai; ji niekada neapsidegindavo, niekada neprakaituodavo ir nesuprasdavo, ko kiti prakaituoja; ji galėdavo pakelti ir nešti bet kokius sunkumus, nuimdavo įkaitusį puodą nuo viryklės neapsidegindama.

Ne, kartais ji, žinoma, sirgdavo ir, turbūt, gripu; tada ji užsidarydavo galiniame kambaryje ir imdavo dejuoti – garsiai, bauginančiai. Mes baikščiai įkišdavom galvas pro duris: mama?! Tada ji nustodavo dejuoti ir sakydavo visiškai ramiu, kasdieniu balsu:

– Netrukdykite man, aš taip sergu. Uždarykite duris.

Ir vėl dejuodavo, lyg koks jūrinis paukštis tarp savo sniego ir ledo. Paskui op! – ir ji jau ant kojų, kažką ruošia ar šluoja.

Kokia ji buvo jaunystėje? Iki manęs? Tais metais, kurių aš nepamenu, nematau? Kai ji dar nešluodavo, nemegzdavo, neadydavo vilnonės kojinės ant medinio „grybuko“, neskalaudavo skalbinių vonioje po tekančiu šaltu vandeniu, nekūrendavo malkomis krosnelės, nekasdavo sode lysvių, nesodindavo raudonų bijūnų, neskindavo agrastų į dubenį?

Nesužinosiu.

A, ne, štai buvo viena tokia nuostabi diena: ji sėdėjo pas mane svečiuose, mano bute Piteryje. Ir atėjo jos draugė Meri, su kuria mama daug metų nesimatė. Mamai buvo 88. O Meri – 90. Meri, liesutė, kepurėlė su snapeliu, rūkė ir kalbėjo su keiksmažodžiais, ir mama, nerūkiusi ir nesikeikusi, akimirksniu atjaunėjo 70-čia metų.

– Mes pasivaikščiosime,- pasakė ji.

– Pasivalkiosime,- patvirtino Meri.

– Tik tu mane prilaikyk, o tai mane kartais mėto į šonus: vestibiuliarinis,- pasakė mama.

– Susitvarkysim!

Ir jos purptelėjo. Grįžo po 3 valandų kvatodamos.

– Kur jūs buvote?

– O ten salose yra vienas uždaras sodas. Ten kariškiai, neįleidžia. Bet Meri žino skylę tvoroje, mes pralindome ir niekas mūsų nesugavo.

– O kokio b… mūsų salas aptverti,- patvirtino Meri. – Konjakėlio neatsiras?

Įpyliau joms konjakėlio. Meri rankinuke atsirado šokolado. Įsikandusi į dantis papirosą, Meri mojavo laisva ranka – juoda sausa letenėle su sidabriniu žiedu,- ir perpasakojo kažkokias pusės amžiaus senumo apkalbas, kurias mama, aišku, prisiminė, bet norėjo pasitikslinti detales: ir ką gi tas Lariskos?…

Mergiotės pasibučiavo ir nusijuokė. Ir laikas atsivėrė, ir įleido mane ten, gelmėn, trumpai akimirkai, o paskui užsivėrė vėl.