Iš prieglaudos paimtas šuo pasirodė toli gražu ne šuo: kaip jis gyveno šeimoje su vaiku

Aviganis, vardu Kopsas, buvo šeimos numylėtinis, tačiau 2017 metais jo nebeliko. Šeima nusprendė, kad augintinio mirtį padės pergyventi prieglaudos lankymas ir naujo draugo paieškos tarp jos gyventojų.

Sutuoktiniai ėjo į prieglaudą norėdami parsivesti namo didelį šunį, būtent tokia pasirodė Meizel, kuri svėrė 45 kg.

Meizel buvo protinga, mokėjo komandas ir tiksliai jas vykdė. Nepaisant to, kad kalė klausė šeimininkų, jos charakteris buvo nepriklausomas, o komandų vykdymu ji greičiau rodė savo protą, nei norą paklusti.

Labiausiai Meizel mėgo vaikštinėti, neretai eidavo į pasivaikščiojimus viena.

Kartą pasivaikščiojimo metu šuo sugavo voverę, kurią atnešė šeimininkei. Šeima ėmė pastebėti, kad medžiokliniai Meizel instinktai išvystyti geriau, nei naminių šunų. To priežastis jie sužinojo, kai nuvežė Meizel pas veterinarą.

Pasirodė, kad jų numylėtinė – šuns ir vilko mišrūnė.

Veterinarai iškart pasakė, kad su šuniu reikia bendrauti atsargiai. Meizel priprato prie žmonių, tačiau tai negarantavo, kad anksčiau ar vėliau vilko genai nepaims viršaus jos elgesyje. Sutuoktinių tokie dalykai neišgąsdino, jie atsisakė atiduoti gyvūną į prieglaudą.

Žmonės rūpinosi Meizel, o ji rodė jiems savo dėkingumą neįprastu būdu – nešė namo grobį. Viską, ką pavykdavo pagauti, Meizel atiduodavo savo šeimininkei, juk ši laukėsi ir šuo buvo įsitikinęs, kad jai reikia gerai maitintis.

Kai šeimoje gimė mažylis, Meizel greitai įsijautė į auklės vaidmenį. Ji žaidė su šeimininkės dukra ir stebėjo, kad mažylė būtų saugi. Bendrų žaidimų su vaiku metu Meizel nerodė agresijos, net kai mažylė stipriai čiupdavo jai už kailio.

Akivaizdu, kad Meizel šuns genai pasirodė stipresni už plėšrūno genus.