Išvijau anytą iš mūsų buto ir nesigailiu. 5 metus, kuriuos pragyvenau santuokoje, bandžiau taisyti santykius su ja, tačiau veltui
Mano anyta vos pirmą kartą apsilankiusi mūsų namuose pareiškė, kad aš nevykusi šeimininkė, kad su tokia žmona jos sūnus bus alkanas ir purvinas. Iki vestuvių mes nuomojome mūsų butą ir gyvenome pas mano tėvus.
Jų namas didelis su puikiu sklypu. Kai tik nuomininkai išsikėlė, mes persikraustėme į mano butą. Viskas buvo taip, kaip ir turi būti persikraustant į naują vietą: daiktai išmėtyti, netvarka. Tačiau mano anyta nusprendė mus aplankyti be kvietimo.
– Kaip jūs ruošiatės gyventi tokioje betvarkėje, koks siaubas! Tikėjausi, kad pasidarysi tvarką prieš man atvykstant! – įpyko anyta.
Žinoma, bute viešpatavo chaosas, juk mes ką tik persikraustėme. Apie kokią tvarką galima kalbėti. Štai tada viskas ir prasidėjo. Ji ateidavo kasdien ir skaitydavo man lekcijas, vadindama mane bloga šeimininke ir žadėdama visko išmokyti. Maniau, kad ji netrukus pavargs ir apsiramins.
Tačiau kiekvieną kartą skundų daugėjo. Po vieno barnio ji peržengė visas ribas ir pažadėjo kasdien stebėti tvarką, kad jos sūnus ir anūkė gyventų švariai ir tvarkingai.
O su vaiku nieko nepadėjo. Mano kantrybė trūko ir aš parodžiau jai buto duris, paprašiau, kad daugiau niekada neateitų į mano namus.
Ji supyko ir ėmė rėkti, tačiau pamačiusi, kad aš nereaguoju, išėjo. Grįžęs namo, vyras mane aprėkė, pareiškęs, kad aš neturėjau teisės kalbėti su motina tokiu tonu. Išklausiusi jį, taipogi parodžiau duris.
Jei taip myli savo motiną, tegu gyvena su ja. Kenčiau savo anytą 5 metus. Visą laiką meldžiau vyro apraminti ją. Jis nekreipė į tai dėmesio, ignoravo mano prašymus. Štai ir gavo, ko nusipelnė. Tegu grįžta, jei pasidarys protingesnis. Jei ne – tegu gyvena su motina.
