Jis įrengė kamerą, norėdamas sugauti žmoną neištikimybės akte. Tačiau tai, ką pamatė, pakeitė viską

Marta tapo kitokia.

Aš to nepastebėjau iš karto. Iš pradžių — užtrukimas darbe, tada — nuolatiniai pokalbiai pašnibždomis, telefonas visada su ja, net ir duše. O tada… šaltumas. Tarp mūsų. Tarsi ji žingsnis po žingsnio nueitų nuo manęs.

Bandžiau kalbėti. „Aš tiesiog pavargusi“, — ji kartodavo. Tikėjau. Arba apsimečiau, kad tikiu. Kol vieną naktį neprabudau tuščioje lovoje.

Prieėjau prie lango — ji sėdėjo automobilyje prie namų. Tamsoje. Viena. Tada supratau: ji kažką slepia.

Įrengiau kamerą miegamajame. Po kelių dienų įraše — nepažįstamas vyras. Ji jį įsileido, tarsi laukė. Nei draugas, nei kolega. Kas jis?

Apsisprendžiau viską išsiaiškinti. Jos telefonas — tuščias. Ištrinti pokalbiai, vienas nežinomas numeris. Skambučiai — tik naktį. Užsirašiau numerį.

Vėliau sekiau ją. Vietoj susitikimo su „draugėmis“ ji sustojo prie nepažymaus pastato. Sėdėjo ten dvi valandas. Vėliau išėjo viena. Pastebėjau netoliese stovinčią juodą mašiną. Ji nėjo prie jos. Bet žinojo, kad jis ten.

Kitą rytą grįžau. Pasikalbėjau su barmenu. Jis sakė, kad ji buvo viena, gėrė arbatą. Niekas prie jos nėjo. Bet kodėl jis laukė jos? Kodėl jie buvo tokie atsargūs?

Vakare tiesiai jos paklausiau. Kur buvo. Ji melavo. Pasakiau, kad žinau. Ji užsidegė. Bandė mane kaltinti sekimu. Aš tylėjau. Ji bijojo. Tai buvo akivaizdu.

Naktį peržiūrėjau įrašą. Padariau ekrano kopiją su jo veidu. Vardas iškilo iš karto — Aleksas Montero. Teistumas. Įtarimas žmogžudyste. Bylos uždarytos. Po velnių… Ką ji veikia su tokiu žmogumi?

Vėl sekiau ją. Ji ėjo link kapinių. Su savimi — balta chrizantema.

Ten, tarp senų kapaviečių, ji susitiko su juo. Jis jai įteikė dėžutę. Priėjau. Ji išsigando.

— Tai ne tai, ką tu manai…

Aš išplėšiau dėžutę. Nuotraukos, laiškai. Vienoje — jie. Jauni, įsimylėję. Prieš dešimt metų. Kanda sugniaužiau žandikaulį. Ji jį mylėjo. Kodėl tada ištekėjo už manęs?

Radau Montero. Parodžiau nuotrauką. Jis sakė: „Aš buvau už ją atsėdėjęs. Tai buvo sandoris. Tylėjau, jos nelietė“. Galva ūžė. Jis sėdėjo tam, kad ji galėtų gyventi.

— O dabar? — paklausiau.
— Ji negali savęs atleisti.

— Ar ji tave mylėjo?
— Taip. Bet pasirinko tave, nes manė, kad aš nebegrįšiu.

Grįžau namo. Mečiau nuotrauką ant stalo.
— Gana. Užtenka melo.

— Iš kur tai gavai?.. — jos balsas virpėjo.
— Ar vis dar jį myli? — paklausiau.

Ji neatsakė. Tik pašnibždomis:
— Nežinau…

— Tada pasirink. Arba daugiau niekada jo nesimatysi. Arba baigiam.

Ji išėjo ryte. Be paaiškinimų. Laukiau. Viduje viskas susitraukė. Ką ji pasirinks?

Vėlai vakare ji grįžo. Rankose — ta pati dėžutė. Lėtai padėjo ją priešais mane.

— Pasirinkau tave.

Žiūrėjau į ją. Į dėžutę. Į veidą, kuriame nebebuvo buvusio lengvumo. Ji padarė pasirinkimą. Bet ar aš dabar sugebėsiu tai padaryti?