– Jis mane išlaikys senatvėje, todėl viskas sąžiningai, kas tėvus karšina, tas ir palikimą gauna,- atrėžė mama

Visą gyvenimą mamos akių šviesa buvo brolis. Į jį buvo dedamos viltys, investuojamas laikas ir pinigai, o dukrai – kas liko. Butą mama savo laiku perrašė broliui, juk jis turėjo ją išlaikyti iki grabo lentos, tačiau su išlaikymu kažkas nesigavo.

Mūsų tėvai turėjo 3 vaikus – aš vyriausia, brolis Jurgis jaunesnis už mane 4 metais, o sesuo Barbora – 10 metų. Kol buvo gyvas tėvas, mes visi gavome savo dėmesio ir rūpesčio porciją, o paskui jo nebeliko, mamos resursai buvo riboti, todėl ji nusprendė susitelkti į sūnaus auklėjimą, paskyrusi jį savo viltimi bei ramsčiu.

Pas korepetitorius vaikščiojo tik brolis, juk pagal mamos logiką mergaitėms mokslas ne taip reikalingas.

– Aš išvis nesuprantu, kam mergaitėms mokytis. Jūs paskui ištekėsite, prisigimdysite vaikų, užsiimsite namais. Nereikės jums tos algebros ir chemijos – purkštavo mama į mano prašymus ir man kažkaip padėti su mokslais.

Mamos nupieštas paveikslas manęs netenkino. Mačiau, kur ji nuėjo su savo svarstymais – tėčio nebėra, pinigų iškart sumažėjo, nes mama niekada nedirbo. Jei ne visapusiška senelių pagalba, mes būtume nusiritę į skurdą.

Broliui apmokėjo studijas aukštojoje mokykloje, juk jam reikia starto gyvenime. O aš jau po 10 klasės išėjau į profesinę, suprasdama, kad aukštosios kol kas nepatempsiu, o mano mokslų mama paprasčiausiai neapmokės. Įsidarbinau po pamokų, stengiausi užsiimti jaunesniąja sese, kuri mamai beveik nerūpėjo.

Kai brolis išsimokslino, nusprendė, kad nori kurti savo verslą. Mama jį visapusiškai palaikė, net buvo pasiruošusi paimti kreditą dėl sūnaus, tačiau jai jo nedavė, pajamos ne tos. Aš tuo metu jau ištekėjau, man buvo 27 metai, su vyru ruošėmės imti paskolą.

Mama reikalavo, kad apiforminčiau brolio kreditą, man juk neatsakys, tačiau aš nė nebandžiau. Kiek mama begarbintų Jurgį, jis buvo tingus ir netoliaregis žmogus, todėl paimti jam kreditą – tai užsimesti girnapusę ant savo sprando.

Brolis su mama labai supyko ant manęs, tačiau tai mane nelabai domino. Tuo metu pergyvenau dėl sesers, kuri stojo į aukštąją mokyklą. Kol mama bėgiojo po bankus, bandydama gauti kreditą, aš su sese važiavau į Kauną, kad ji galėtų išbandyti laimę įstoti ten, kur nori. Kelionę apmokėjau irgi aš, juk mama neturėjo atliekamų pinigų.

Visiems viskas susiklostė gerai – Barbora įstojo, mama paėmė Jurgiui kreditą, jis su savo draugais ėmė sukti kažkokį biznį. Mūsų su vyru gyvenimas irgi tekėjo sava vaga, mes visgi pasiėmėme paskolą.

Iš pradžių brolio reikalai išties sekėsi gerai, o mama švytėjo iš laimės – neapsiriko, sūnus jos nenuvylė. Būtent tada ji ir informavo mus apie savo sprendimą 3 kambarių butą perrašyti išskirtinai broliui.

– Jis mane išlaikys senatvėje, todėl viskas sąžiningai, kas tėvus karšina, tas ir palikimą gauna,- atrėžė mama.

Aš iš jos nieko kito ir nesitikėjau. Būtų keista, jei ji pasielgtų kitaip, kai visą gyvenimą tik į sūnelį ir investavo. Barbora irgi priėmė šią informaciją kaip duotybę, ji ir išvis neplanavo po studijų grįžti į gimtąjį miestą.

Jurgio reikalai ėjosi gerai apie pusmetį, o paskui staiga viskas baigėsi, net nežinau, dėl kokios priežasties. Kad reanimuotų savo verslą, brolis įkalbėjo mamą parduoti trijų kambarių butą, pirkti dviejų, o skirtumą atiduoti jo verslui. Neva tai vis tiek jo palikimas, todėl koks skirtumas, kada jis pradės jį gauti.

Mama sutiko, prasuko šią abejotiną operaciją, davė Jurgiui pinigų, paskui dar paėmė kreditą jo prašymu kažkokioje „šaraškino“ kontoroje. Tačiau verslas kažkodėl taip ir nesireanimavo. Brolis nusėdo mamos namuose, įsidarbino biure, gauna centus, kurie pilnai išeina kredito grąžinimui. Tiesa, pirkdama butą mama jį apiformino broliui ir sau, todėl dar neaišku, kaip atsilieps toks jos sprendimas.

Gyventi jiems nepatogu, mama jau įprato prie kito gyvenimo lygio. Čia ji ir prisiminė turinti dvi dukras, kurias ji maitino, girdė, supo naktimis, o dabar jos už tai turi ją aprūpinti senatvėje. Tik iki senatvės jai dar dirbti ir dirbti, o mes su sese neturime pinigų jai padėti.

Barbora kuria savo gyvenimą nuo nulio Kaune, o mes su vyru mokame paskolą ir laukiamės vaiko. Pinigų mamos bei brolio išlaikymui mes paprasčiausiai neturime. O jei ir turėtume, greičiausiai vis tiek atsisakytume, nes taip būtų teisinga.

Į brolį investavo – tegu brolis ir atidirba. O pasak mamos, dukros – tai atriektos riekės. Taigi, dabar labai keistai atrodo jos reikalavimai prisiminti dukrų pareigas.