– Jos trynukės. Pasiimsite visas? Mes su vyru suklapsėjome akimis. Trys vienodos princesės?
Iki ašarų…
Mano vardas Ugnė. Mano vyras Alvydas. Mes susituokėme prieš 7 metus.
Pirmasis mano nėštumas buvo nesėkmingas, embrionas nustojo vystytis. Antrasis nėštumas buvo dar blogesnis už pirmąjį, negimdinis. O po operacijos man pasakė baisų verdiktą – aš daugiau niekada negalėsiu turėti vaikų.
Dabar jau mūsų sielvartas buvo neišmatuojamas. Mes su vyru abu smarkiai pergyvenome. Ėmėme gyventi sau, užgyventi turto…
Alvydas pirmas prabilo apie įsivaikinimą:
– Ugne, paimkime ką nors iš vaikų namų? Visi turi vaikų…visi tik ir kalba apie vežimėlius, paspirtukus ir filmukus…irgi norisi auginti vaiką…
– Alvydai, aš irgi galvojau apie tai, bet kažkaip bijojau tau siūlyti…O ko tu nori? Mergaitės ar berniuko?
– Man tas pats, bet daugiau galbūt mergaitės, noriu ją auginti kaip princesę!
– Ok. Sutinku.
Mes ėmėme tvarkyti dokumentus. Mūsų materialiniai rodikliai leido gauti leidimą įsivaikinti labai greitai. Ir štai atėjo ta iškilminga diena, kai mes nuėjome į vaikų namus pažiūrėti vaikų. Naujagimio mes nesitikėjome, laukti ilgai, o štai vyresnių vaikučių ten buvo pilna.
Vaikučiai žaidė aikštelėje, kai mes atėjome. Atsistoję tolėliau, ėmėme juos apžiūrinėti. Staiga aš pajutau, kad kažkas traukia mane už padurkų. Nuleidusi akis aš pamačiau mergaitę, baltapūkę su juokingomis strazdanomis. Ji atrodė 3-4 metų.
Ji nusišypsojo ir paklausė manęs:
– Teta, o jūs kartais ne mano mama?
Mano širdis vos nesustojo. Aš net nežinojau ką atsakyti, bet ašaros išdavikiškai pabiro iš akių ir žodžiai patys išsprūdo iš mano lūpų:
– Taip, brangioji mano, mes su tėčiu atėjome tavęs!
Alvydas paėmė mažylę ant rankų, ir mes nuėjome pas vaikų namų direktorių. Pamatęs ant mūsų rankų tą mergytę, jis neigiamai papurtė galvą su kažkokiu apgailestavimu ir paprašė auklėtojos paimti vaiką. O mus nusivedė į kabinetą pokalbiui.
– Suprantate…čia viskas sudėtinga…ši mergaitė ne viena…
Aš pertraukiau direktorių:
– Na ir kas, paimsime abu! Ji turi broliuką?
– Ne, pas ją dvi seserys. Jos trynukės. Paimsite visas?
Mes su Alvydu draugiškai suklapsėjome akimis. Trys vienodos princesės? Negi taip būna?
– Jų atsisakė tėvai?
– Jų mama – mūsų auklėtoja. Buvo visai jaunutė, kai pastojo…O čia iškart trys, štai ir nesusidorojo organizmas: vaikus išgelbėjo, o jos ne…Kūdikių jų niekas nepaėmė. Na kam reikalingos iš karto trys? O išskirti tokių negalima!
– Mums reikalingos!
Taip ryžtingai pasakė Alvydas, ir atsistojo nuo kėdės.
– Eime, parodykite jas visas! Kaip jų vardai?
– Uršulė, Urtė ir …Ugnė…bus mamytės bendravardė…
Mes nuskubėjome pas mergaites. Jos iškart elgėsi su mumis kaip su artimais, užvertė klausimais ir pasakojimais. Po kelių dienų mes jau penkiese nuvažiavome rinktis naujo didelio buto, juk mūsų dabar jau daugiavaikei šeimai reikėjo daug vietos!
Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.
