Aš labai pykstu ant savo vaikų

Turiu sūnų ir dukrą, 45 ir 39 metų, vyras mirė prieš 2 m. Vyras dirbo policijoje, darbe pasiekė aukštą laipsnį, tačiau namuose elgėsi lyg pragaro išpera, gėrė, mušė mane labai stipriai ir viskas vaikų akyse.

Pasiėmiau dukrą, išsinuomojau butą ir padaviau skyryboms. Sūnus liko su tėvu, kuris nusigėrė iki baltosios karštinės, gulėjo psichiatrinėje, tačiau vaikai pas jį nėjo, teko man.

Buto, kuriame jis gyveno, parduoti neleido, todėl su dukra gyvenome nuomojamame. Sūnus vedė, atsivedė marčią pas tėvą, bet ilgai neištempė, išėjo nuomotis, vyras toliau gėrė. Paskui dukra susiradusi vaikiną irgi išsinuomojo atskirai. Ir aš toliau gyvenau nuomojamame bute. Vaikai man nelabai padėjo, visko siekiau pati, ir štai dabar beveik 70, o tenka dirbti, net vadovauti. Štai čia viskas ir prasidėjo!

Iš tėvų paveldėjau namą. Nelabai ten važinėjau, namas priemiestyje. Sūnus nusprendė truputį jį aptvarkyti ir važinėti su šeima kaip į sodybą. Turiu sūnėną (velionės sesers sūnų), jis irgi ten važinėja ir pinigų remontui irgi davė.

Tačiau sostinėje labai pabrango nuoma ir man teko iš nuomojamo buto persikelti į šį namą. Pagal dokumentus namas mano kaip vienintelės paveldėtojos. Mano marti iš neturtingos šeimos.

Atvažiavusi ėmė reikšti priekaištus – tai ne taip padėjau, tai per daug citrinos atpjoviau, nustojau valgyti su jais, tačiau ji rado kaime kaimynų, kad tie padėtų jai kovoti prieš mane. Nusprendė, kad mane reikia siųsti į psichiatrinę ligoninę, o sūnus kaip veršis viską stebėjo, bet nesikišo.

Aš žmogus ryžtingai ir visiems griežtai pasakiau, kad jos daugiau čia nematyčiau. Beveik metus ji neatvažiuoja, bet atvažiuoja anūkai su tėvu. Sūnus su sūnėnu sodina daržą ir gyvena name, tačiau sūnaus žmona prišnekėjo, kad aš, kol gyva, neperrašysiu jam ir sūnėnui namo.

Ir jie man pasakė, kad langus ir duris, kuriuos jie pakeitė, jie išims, vartus išmontuos, nors pinigus remontui sūnus iš manęs ėmė. Krosnis mano, skalbyklė mano, 2 šaldytuvai mano, patalynė mano, indai mano, tačiau notaras pasakė, kad nors jie ir darė remontą, tačiau namas ir viskas, kas jame, priklauso man ir galima kviesti policiją, jei jie ims kažką išmontuoti.

Čia ištiko dar viena problemėlė. Kaimynė, kuri traukė vieną dainą su mano marčia, prikibo prie mano korgių veislės šuns: tai daug loja, tai vištas vaiko iš jos daržo, pasakė, kad nunuodys, tačiau ties tuo nesustojo, užsiundė ant manęs savo vokiečių aviganį, kai su Arčiu išėjome iš kiemo pasivaikščioti.

Šuo sukandžiojo mane ir mano korgį, o ji sėdėjo ir stebėjo su savo 15-mečiu sūnumi. Mano sūnus viską girdėjo, bet nė piršto nepajudino. Iškviečiau policiją, surašė protokolą, parašiau pareiškimą, tačiau policijos reakcija nulinė, atrašė, kad aiškinčiausi teisme. Po šito sūnus man miręs, nustojau su juo kalbėtis, bet jis kaip anksčiau atvažiuoja ir bendrauja su kaimyne, kad mane paveiktų psichologiškai.

Štai tokia mano gyvenimiška istorija. Planuoju parduoti šitą namą ir butą, kuris liko po vyro mirties. Iš dukros irgi jokio palaikymo, tenka kapstytis pačiai. Labai skaudu, kad vaikai tokie ir aš nenoriu matyti nė vieno iš jų.