Kai aš gimdžiau mūsų vaiką, jis turėjo būti šalia. Jis rašė, kad „jau važiuoja“… O po valandos sužinojau tiesą, nuo kurios mano pasaulis sugriuvo…

Tą dieną, kai gimdžiau mūsų vaiką, jis turėjo būti šalia. Jis rašė, kad „jau važiuoja“, kad „užstrigo spūstyje“, kad „netrukus bus“. O aš tikėjau. 

Vakare man paskambino bendrų pažįstama. Jos balsas drebėjo:
— Atleisk, bet aš jį mačiau. Su ja. Atsiprašau, bet turėjau tau tai pasakyti.
Aš ilgai tylėjau. Tiesiog paklausiau: „Ar esi tikra?“
Ji atsiduso ir atsiuntė nuotrauką. Nuotraukoje — jis, besišypsantis raudonai apsirengusiai moteriai. Apačioje — data ir laikas. Būtent tą akimirką, kai aš šnibždėjau dukrai, kad tėtis jau pakeliui.

Palatoje jautėsi pieno ir antiseptikų kvapas. Vaikas miegojo tyliai, kaip angelas. O mano viduje kažkas tyliai trūko. Bandžiau ieškoti pasiteisinimų: sumaišyta, sutapimas, montažas. Bet viduj jau viskas žinojo: tai tiesa.

Pirmos dienos tylėjau. Jis ateidavo su gėlėmis, sakydavo, kad esu „stipriausia“, keisdavo sauskelnes, šalia dėjo telefoną, kuriame mirksėjo širdelės. Aš linkčiodavau, šypsodavausi, vaizduodavau, kad tikiu. O naktimis, kai namuose tylu, ieškojau pėdsakų. Ir radau: susirašinėjimas, susitikimai, rezervacijos, bilietai. Tai tęsiasi seniai. Ji — ne atsitiktinumas.

Labiausiai skaudino ne žodis „išdavystė“, o laikas. Diena, kai gimsta nauja gyvybė, o tu renkiesi svetimą lovą. Tai neįmanoma paaiškinti. Ir neįmanoma pamiršti.

Kartą vakare, kai vaikas užmigo, pastačiau prieš jį telefoną su nuotrauka. Be žodžių. Jis pažvelgė ir nuleido akis.
— Tai ne taip, kaip tu manai, — tarė.
— O kaip?
— Klaida.
— Klaida, trunkanti metus?

Jis neatsakė. Susirinko daiktus tą pačią naktį. Aš jo nesulaikiau. Neprašiau. Ašaros baigėsi tą pačią akimirką, kai supratau: mes buvome kartu tik nuotraukose.

Toliau sekė gyvenimas ant automato. Maitinimai, pilvo diegliai, tyla tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, kur telpa visas skausmas. Laikiausi už vieno — už jos šiltos delniuko. Pamažu rinkau save iš gabalėlių: terapija, reti susitikimai, bemiegės naktys. Ir staiga — pirmoji šypsena. Maža pergalė, kuri stipresnė už bet kokius „atleisk“.

Praėjo laikas. Mes nebėra kartu. Jis ateina pas vaiką — ne visada laiku, kartais nerangiai, bet ateina. O aš nebeklausiu „kodėl“. Pasirenku „kam“. Kam gyventi toliau, mokytis pasitikėti, iš vidaus statyti namus, kur jai bus šilta.

Kartais pagalvoju: jei ne tos pažįstamos skambutis, ar būčiau toliau gyvenusi saldžiame mele? Ar sužinočiau tiesą ar likčiau „spūstyje“, į kurią jis „pakliuvo“ tą pačią dieną? Ir štai ką noriu paklausti jūsų: jei sužinotumėte apie išdavystę būtent tada, kai labiausiai reikėtų žmogaus — ar bandytumėte gelbėti ar pasirinktumėte save?