Kai man buvo 7 metai, tėtis pirmą kartą suruošė mane į mokyklą be mamos. Ir ta diena tapo istorija, kurią prisimename iki šiol…

Vaikystėje rytais mane dažnai ruošdavo tėtis. Mama eidavo į darbą anksčiau, o jis likdavo pagrindinis atsakingasis už „vaiko suruošimą“. Dažniausiai viskas vykdavo chaotiškai: jis skubėdavo, visą laiką kažko ieškojo, užduodavo šimtus klausimų iš eilės.

Aš sėdėjau ant kėdės, kol jis blaškėsi po kambarį. Kartais man atrodė, kad jis bijo ne to, jog nespės manęs aprengti, o tiesiog neatlaikys šio paslaptingo rytinio ritualo. Tačiau viskas vyko neblogai: jis padėdavo užsimauti pėdkelnes, užsegtų sagas, tvarkingai užrišdavo šaliką.

– Paruošta! – tarė jis, patenkintas savimi. – Greitai, tvarkingai, be nuostolių.

Aš nusišypsojau, pasiėmiau kuprinę ir išėjau į mokyklą.
Buvo vėsu, bet saulėta. Nuotaika puiki: diena žadėjo būti įprasta ir rami.

Kol prasidėjo keistenybės.
Pakeliui į mokyklą kažkas šypsojosi, kažkas atsigręžė. Nusprendžiau, kad man taip tik atrodo. Tačiau prie mokyklos juokas tapo garsesnis. Kažkas kikeno, kažkas rodė pirštu, ir aš jaučiau, kaip viduje viskas suspausta.

Kildama laiptais, vis dėlto pažvelgiau žemyn – ir tuo momentu norėjau žemėje prasmegt.
Sijono nebuvo. Iš viso nebuvo.
Tėtis, skubėdamas, užvilko man pėdkelnes, megztinį, striukę… ir pamiršo sijoną. Tiesiog pamiršo.
O aš nuėjau taip – pasitikinti, linksma, su kuprine, net nepastebėjusi.

Klasėje visi juokėsi. Aš stovėjau, nežinodama, kur dėtis. Norėjosi dingti, pasislėpti po suolu ar pabėgti namo.
Mokytoja pastebėjo mano veidą, skubiai priėjo ir nuvedė mane į rūbinę.
Praėjus kelioms minutėms, atnešė iš sporto salės pilkus šortus.
– Nesijaudink, – tarė ji šypsodamasi. Viskas gerai. – Taip kartais nutinka.

Aš persirengiau, nusivaliau ašaras ir išėjau į pamoką. Iš pradžių buvo nesmagu, vėliau juokinga.
Pietų laiku visi pamiršo, o aš vis dar jutau lengvą šilumą, kaip mokytoja mane išgelbėjo nuo šio gėdos.

Vakare, kai grįžau namo, tėtis mane pasitiko prie durų.
– Na, kaip diena? – paklausė jis, patenkintas, kaip visada.
Aš nuleidau akis ir pasakiau:
– Tėti, tu pamiršai uždėti man sijoną.
Jis sustingęs, tada su siaubu žiūrėjo į mane, o po sekundės pratrūko juoku. Tikru, užkrečiančiu, iki ašarų juoku.

– Svarbiausia, kad ne pavėlavome! – tarė jis, šluostydamasis akis. – O sijonas… tai jau smulkmenos.

Aš juokiausi kartu su juo.
O paskui jis ilgai atsiprašinėjo, kartojo, kad daugiau taip nebus, ir paskui kaskart, kai ruošdavo mane į mokyklą, tyliai murmėdavo po nosimi:
– Pėdkelnės, megztinis, sijonas, sijonas, sijonas…

Nuo tada praėjo daug metų.
Dabar suprantu: taip, tada buvo gėda, verkiau ir pyktelėjau.
Tačiau būtent tokiomis mažomis, nejaukiomis situacijomis jaučiama tikra meilė.
Jis galėjo pamiršti sijoną, bet niekada nepamiršdavo apkabinti ir pabučiuoti manęs prieš išeidama iš namų.

Ir kartais pagalvoju: gal meilė ir yra tas skubėjimas, nerangumas, noras viską padaryti teisingai – ir nuolatinis pamiršimas pačių akivaizdžiausių dalykų.
Nes idealūs rytai ir idealūs tėvai neišlieka atmintyje.
Išlieka būtent tokie. Su pėdkelnėmis ir be sijono.

O ar prisimenate vaikystės momentą, kai viskas vyko ne pagal planą, bet būtent tai tapo pačia šilčiausia prisiminimu?