Aš juk tave išlaikiau, todėl man priklauso dalis palikimo

Ingai 44, ji turi šeimą – vyrą, studentę dukrą. Prieš metus mirė jos motina. Liko mažas namukas nedideliame miestelyje. Ir štai šio namuko pasigviešė tėvas. Teisingiau pasakius, patėvis.

Tačiau ji buvo priversta vadinti jį tėvu, nes taip liepė motina.

Tikras moters tėvas jas paliko, kai jai buvo dveji. Kur jis, kaip jis – niekas nežino. Tačiau jos gyveno neblogai ir be jo kartu su seneliais.

Taip buvo, kol mergaitei sukako 11. Tais metais iš gyvenimo išėjo močiutė su seneliu ir jos mama nusprendė susitvarkyti asmeninį gyvenimą. Parsivedė į namus vyriškį. Čia Ingos vaikystė baigėsi.

Maža to, kad mama reikalavo pašalinį žmogų, galima sakyti, kažkokį dėdulę iš gatvės, vadinti tėvu, tai dar ir pataikauti jam. Ir jei mergaitė kažką darydavo ne taip, mama ant jos rėkdavo. Sakydavo, kad Andrius uždirba, išlaiko šeimą, todėl reikia jį gerbti. Juk nesunku pašildyti vakarienę.

Mama irgi dirbo, tačiau patėvis gaudavo šiek tiek daugiau ir labai tuo didžiuodavosi. O dar reguliariai sakydavo, kad paėmė moterį su vaiku, maitina jas, girdo, augina, o mergaitė nedėkinga. Kiemo neiššluoja, daržo nesukasa, ne taip žiūri, ne taip kalba. Mama pilnai jį palaikydavo.

Vyriškis turėjo ir savo vaiką. Jis liko su motina ir Andrius periodiškai piktindavosi, kad reikia mokėti alimentus. Jis juk ir taip maitina svetimą dukrą.

Suprantama, kad Inga svajojo pabėgti iš namų. Ir kai tik pasitaikė ši galimybė, ji su džiaugsmu tai padarė. Išvyko mokytis į kitą miestą. Ten turėjo kambarį bendrabutyje. Gaudavo stipendiją, tačiau reikėdavo ir uždarbiauti. Namie stengdavosi nesirodyti.

Kartą antrame kurse, žiemos pradžioje parvažiavo namo. Mama ėmė girtis, kad jie pasidarė remontą Andriaus dėka. O paskui pamatė, kad dukra skylėtais batais ir pasidomėjo, kodėl nenusiperka naujų.

Bet apie kokį pirkinį buvo galima kalbėti 90-aisiais, kai niekas iš tėvų jai nepadėjo? Tuomet tėvas sutiko duoti pinigų batams. Inga juos paėmė, nes žiemą buvo labai šalta kiaurais batais. Tiesa, vyriškis paskui nuolat primindavo, kad nupirko jai batus, lyg būtų padaręs žygdarbį. Beje, tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis jai nupirko per tiek metų.

Baigusi mokslus mergina ištekėjo. Į gimtąjį miestą grįžti jie neskubėjo. Gyveno nuomojamame bute. Paskui mirė anyta ir liko jos butas. Sutuoktiniai nusprendė persikelti ten, nes jau turėjo dukrą.

Ir tuo metu Ingos motina susirgo vėžiu. Patėvis beveik iškart ją metė. Jie buvo nesusirašę ir jis prakalbo, kad moteris jam svetima. Ingai teko plėšytis tarp motinos, darbo ir šeimos. Vėžį nugalėjo, tačiau po 5 metų jis atsinaujino.

Andrius kažkur gyveno su nauja moterimi ir nepasirodė net laidotuvėse. Pasakė, kad ji jam niekas. Per tiek metų nesulaukė dėkingumo, o juk jis viską darė dėl jos, vaiką augino, maitino, rengė, batus nupirko. O ji jo nepripažino.

Ingai buvo tas pats. O čia jis pasirodė ant slenksčio ir pareiškė, kad jam priklauso dalis palikimo. Juk jie tiek metų gyveno kartu, jis name padarė remontą, todėl nors kažkiek, bet priklauso. Žinoma, buvo pasiųstas toli.

Bet nenurimo, padavė į teismą. Pirmąją žmoną ir vaiką pasikvietė liudyti. Jie patvirtino, kad jis nieko jiems nedavė, nes antroji „žmona“ viską pasiimdavo. Tačiau laimėti teismo jam nepavyko. Tik miestelyje dabar gandus skleidžia, kokia Inga bloga, nepadėjo vyriškiui.

You cannot copy content of this page