Kai padėjau vaikams – buvau reikalinga, o dabar visi užsiėmę, mamai laiko nebelieka

Sako, kad senatvėje vieniši lieka tik blogi žmonės. Aš, matyt, esu blogas žmogus, nes dabar man septyniasdešimt dveji, užauginau du vaikus, tris anūkus, bet vis tiek likau viena. Mano artimieji neturi nei laiko, nei galimybių užsukti ar paskambinti, jau nekalbant apie pagalbą. Koks ten stiklinės vandens paduodavimas.

Mano vyras mirė anksti, sūnui tada buvo dvylika, o dukrai – aštuoneri. Teko auginti juos vienai, buvo sunku, bet labai stengiausi. Sunku suderinti darbą ir vaikų auklėjimą. Kai grįžti namo po dešimties valandų ant kojų, nori tik atsigulti ir užmigti, bet dar reikia gaminti, padėti ruošti namų darbus, skalbti ir lyginti.

Dabar nesiskundžiu, pasaulyje yra daug tokių, kurių istorijos dar sunkesnės už mano. Mes bent jau turėjome stogą virš galvos – trijų kambarių butą, kuris priklausė mano tėvams. Tačiau, matyt, kažką vis tiek praleidau vaikų auklėjime, jei dabar senatvėje likau be artimų žmonių šalia.

Tačiau padariau viską, kas nuo manęs priklausė, kad vaikai nebūtų apleisti ir nieko netrūktų. Abiem suteikiau išsilavinimą, o kai jie užaugo, pardaviau savo trijų kambarių butą, nusipirkau sau vieno kambario, o likusius pinigus padalijau vaikams. Kad jie galėtų pradėti savarankiškai kurti savo gyvenimą.

Pirmas susituokė sūnus, paskui ištekėjo dukra. Sūnui teko imti paskolą, o dukrai pasisekė labiau. Jos vyro tėvai pridėjo pinigų, todėl jie sugebėjo nusipirkti butą be jokių skolų. Dukra pirmoji pradžiugino mane anūku.

Tuo metu dar dirbau, buvau vadovė, nors ir nelabai aukšto rango, tačiau atlyginimas buvo pakankamas. Man vienai daug nereikėjo. Visą gyvenimą buvau pratusi save riboti, o senatvėje nieko ypatingo ir nebesinorėjo. Sotu, apsirengusi, už butą sumokėta – ir gerai.

Tarp vaikų neturėjau favoritų. Padėjau tiek sūnui, tiek dukrai vienodai. Supratau, kad kiekvienam jų buvo savaip sunku. Dukra buvo motinystės atostogose su kūdikiu, dirbo tik jos vyras. Sūnus su marti mokėjo paskolą, irgi nelengva.

Su žentu ir marčia jokių skandalų nebuvo. Priėmiau juos kaip savo šeimos dalį, nes juos pasirinko mano vaikai. Neprisimenu, kad būčiau ką nors iš jų mokusi, barusi ar kaltinusi. Tai ne mano reikalas – kiekvienuose namuose savos taisyklės.

Dirbau tol, kol vadovybė paprašė užleisti vietą jaunesniems. Mano išėjimas į pensiją sutapo su pandemijos pradžia. Taigi, labai netinkamu laiku.

Man pačiai mano pensijos užteko, be to, turėjau šiek tiek santaupų juodai dienai. Tačiau padėti vaikams materialiai jau negalėjau. Galiu nebent prisidėti savo dalyvavimu, bet to, pasirodo, niekam nereikėjo. Vaikai ir užaugę anūkai tarsi išbraukė mane iš savo gyvenimo.

Stengiausi neįsižeisti, nes pandemija, nežinomybė, baimė dėl savęs išstumia visas mintis, ir tai suprantama. Pati skambindavau, pasakodavau, kaip man sekasi, galvojau, kad kam nors tai svarbu. Mane mandagiai išklausydavo, bet patys neskambino – visiems buvo užsiėmę.

Galvojau, kad pasibaigus šiam siaubingam karantinų laikui vaikai ir anūkai mane prisimins. Tačiau viskas apsiribojo retu skambučiu per šventes. Pas mane atvažiuoti atsisakydavo, aiškindami, kad vyresniems žmonėms rekomenduojama saviizoliacija dėl jų pačių saugumo. Nespaudžiau. Kam? Per prievartą mylimas nebūsi.

Aš nustojau pati skambinti vaikams, nes įsitikinau, kad visada darau tai netinkamu metu ir trukdau. Pokalbiai nesimezgė, tai kam sukelti nepatogumų savo artimiesiems? Paskutinį kartą jie man skambino kovo 8-ąją. Dabar jau beveik Kalėdos.

Apgalvojusi supratau, kad visas mūsų bendravimas nutrūko būtent tuo metu, kai pati nebegalėjau jiems padėti. Anksčiau gi ir skambindavo kas savaitę, ir atvažiuodavo, ir pas save kviesdavo tiek vaikai, tiek anūkai. Labai norėjau užmerkti akis ir užsikimšti ausis, toliau tikėti, kad dabar tiesiog toks sudėtingas periodas, o paskui viskas susitvarkys. Bet jau laikas nustoti meluoti bent jau sau.

Kažkur padariau didelę klaidą vaikų auklėjime, kažko neišmokiau, kažko nedaviau. Dabar štai už tai sumoku – užmarštimi ir vienatve. Jei tikėti, kad senatvėje vieniši lieka tik blogi žmonės, vadinasi, aš esu blogas žmogus. Tai, matyt, irgi reikia pripažinti.