Kai sensta tavo šuo…Iki sielos gelmių…

Kai sensta tavo šuo, tu įjungi bloką. Tu blokuoji šį faktą savo galvoje ir bandai apie tai negalvoti. Taip, tu matai, kaip žyla mylimas snukis, kaip po truputį blausiasi akys ir silpsta jo raumenys. Faktiškai viskas kaip ir pas žmones. Tik kažkodėl skaudu.

Rodos tu visai neseniai parsinešei namo juokingą šuniuką, kuris sugraužė tuziną šlepečių, žaidė tavo telefonų krovikliais, sisiojo ant durų kilimėlio ir net ant parketo, žadino anksti ryte, nes norėjo žaisti.

O šiandien tavo šuo nebegali savarankiškai užšokti ant sofos, kur kartu su tavimi visada žiūrėdavo televizorių, pasnausdamas, prisispaudęs tau prie šono. Tu padedi jam užsiropšti pas tave, prilaikydamas rankomis.

Jis žino, kad be tavo pagalbos to negalės padaryti. Lauke jis eina lėtai, sunkokai kvėpuoja, bet vis dar bando būti tokiu kaip anksčiau. Sučiupti pagalį, aploti vaikus, nuvyti smalsų katiną į krūmus.

O tu sakai sau, esą tai niekis, mano šuo dar ohoho, jis ne tai kad visai senas, tiesiog truputį pagyvenęs…Ir tau truputį lengviau taikytis su realybe.

Kiekvieną dieną tu matai kažkokius naujus pokyčius. Visame kame. Nuo jo eisenos iki reakcijos į įprastus dalykus. Tu dirbtinai sukuri situacijas, kurios anksčiau buvo norma. O dabar kankinantis žaidimas.

Jis supranta, kad tapo senutėlis? Klausi tu savęs. Niekai! Jis bus su manimi dar labai ilgai, meluoji sau tu. Tu juk iš tiesų viską žinai. Ir net jauti kaltę, pradedi jausti.

Už tai, kad kažkada nubaudei jį dėl smulkmenos, už tai, kad vertei ilgai laukti tavęs namuose, už tai, kad mažai žaidei ir buvai nepakankamai švelnus. Ir stengiesi jau kažkaip pats sau kompensuoti visas šias klaidas. Bet kažkodėl neguodžia šis darbas ties klaidomis.

Kai sensta tavo šuo, būk su juo maksimaliai daugiau laiko, nei tau atrodo gali būti su juo.

Kalbėkis su juo garsiai. Daug kalbėkis. Juk jis tavęs klausosi, neabejok. Tavęs galbūt išvis niekada niekas tiek nesiklausė, kiek jis.
Miegok šalia jo. Prisiglausk prie jo. Anksčiau jis šildė tave, šiandien tu jį sušildysi. Senukai šąla. Pirk jam skanėstus. Dovanok kamuoliukus. Imk jo snukį į savo delnus ir sakyk, kad myli.

Kai sensta tavo šuo, tiesiog būk jam dar didesniu Žmogumi, nei buvai iki šios dienos.

Tai jis dovanojo tau besąlygišką meilę, tai jis linksmino tave liūdną, tai jis, kuriam tu – visas pasaulis.

Tiesiog būk su juo. Ne šeimininku ar mokytoju. Tapk šunimi. Jo svarbiausiu ir vieninteliu. Ištikimu. Iki paskutinio atodūsio.