Kaip katinas mamą išgelbėjo

Buvo pas mane katinas, tiksliau, katinas ir dabar gyvas, tiesiog jis gyvena pas mano mamą. Reikia pasakyti, kad katinas labai neįprastas. Jo vardas Rokis. Jis atsirado mūsų namuose, kai tik aš pradėjau mokytis bioenergetikos.

Vaikų darželyje katė atsivedė kačiukų, ir vienas jų labai jau patiko mano vyresniajam sūnui. Aš atėjau į darželį ir pamačiau visus kačiukus. Kačiukai ir išties buvo labai gražūs. Tačiau sūnus pasakė, kad jo mylimiausio kačiuko tarp jų nėra. Jis kažkur nubėgo ir atnešė kačiuką. Jis buvo baisus, liesas, ilgom kojom ir labai ilga uodega. Išskirtiniai buvo ir šio kačiuko ūsai bei ausys. Jie buvo didesni net už suaugusių kačių…

Aš buvau šoke. Bet sūnui pavyko mane įkalbėti. Ir kačiukas mane pakerėjo tuo, kad jis nušoko nuo mano rankų, nubėgo į kambariuką, pasirodė, kad ten jų tualetas, o paskui, kol visas išsiprausė, pas mane net nėjo. Pasiėmėme mes tą kačiuką… Nė vienas vardas jam netiko. Kol staiga nešovė į galvą – Rokis. Kačiukas iškart sureagavo į vardą. Mano klientai beveik vienbalsiai vadino jį „dviračiu“. Aš jį išauklėjau beveik per vieną dieną.

Aš žinojau, kad katės puikiai supranta vaizdinius. Ir mano auklėjimas buvo paremtas vaizdiniais. Po 2 bandymų užlipti ant užuolaidų ir sudraskyti baldus kačiukas įsisavino vaizdinius ir bandymai daugiau nebepasikartojo per jo 11 gyvenimo metų pas mus. Šis baisus kačiukas išaugo į labai gražų katiną.

Rokiui labai patiko mano energetikos užsiėmimai ir jis nepraleisdavo nė vieno mano seanso. Aš tada dirbau namuose. Su laiku aš išmokau nuskaityti informaciją apie seansą iš Rokio elgesio. Jis, priklausomai nuo seanso sudėtingumo, rinkdavosi skirtingas padėtis.

Jei seansas bus sudėtingas ir man reikia papildomos apsaugos, tai jis guldavosi skersai manęs ir kliento kėdės. Jei viskas gerai ir ramu – jis išsitiesdavo, kaip takelis tarp manęs ir kliento arba atsiguldavo kur nors šone. Taip pat jis praėjo visas apmokymo mokyklas. Labai mėgdavo, kai aš dirbdavau, vesdavau kosmoenergetikos seansus arba skaitydavau Medicinos Budą. Jis visada būdavo pirmas ir užimdavo savo vietą, į kurią jau niekas nesikėsindavo. Žodžiu, toks mano katinas.

Kai mes nusprendėme persikelti gyventi į Čekiją, pradėjau kalbėtis su Rokiu. Jis sutiko persikelti, praėjo visus skiepus,gavo pasą, sūnus nuvežė jį čipuoti. Viskas ėjosi kaip per sviestą. Ir staiga, kai mes gavome visas ir ėmėme ieškoti lėktuvo bilietų, nė viena aviakompanija nepriėmė katino į lėktuvą.

Mes negalėjome suprasti atsisakymo priežasčių ir toliau ieškojome galimybės vežtis katiną. Iš bendravimo su žmonėmis aš supratau, kad tai išvis nesąmonė, kad katino neima į lėktuvą…

Tada aš susivokiau pasikalbėti su Rokiu. Ir jis man atsakė, kad jis nevažiuos, todėl, kad aš ten taip nedirbsiu ir jis reikalingas močiutei. Močiutė liks viena… Mes buvome labai nusiminę, tačiau nieko negalėjome pakeisti. Ginčytis su katinu buvo beprasmiška.

Ir štai kartą kalbuosi telefonu su mama. Ji man ir pasakoja. „Man naktį buvo bloga. Smarkiai skaudėjo galvą, pykino. Aš atsikėliau į tualetą ir staiga Rokis pribėga ir kanda man į koją, tiesiai į veną pataikė. Ėmė bėgti kraujas, aš jį baru, o kraujo sustabdyti negaliu. Vos vos sustabdžiau kraują. Paskui pasimatavau spaudimą 260/140… Na, o ryte nuėjau į darbą. Sėdžiu, prieina prie manęs apsauginis ir klausia, kaip aš jaučiuosi.

O tuo metu į vaistinę atvažiavo gydytojai, atvežė vaistus. Apsauginis pakvietė juos. Jie pažiūrėjo į mane, pamatavo spaudimą, aiktelėjo.

O paskui pažiūrėjo į koją. O žaizda ir toliau kraujavo. Pasidomėjo, kas tai. Aš papasakojau, kad katinas, kuris nesikandžioja, ėmė ir įkando man tiesiai į veną! Ir sėdžiu, baru Rokį.

Gydytojai pasakė, kad man ne barti katiną reikia, o paminklą jam pastatyt!i Jis mane išgelbėjo, padarė kraujo nuleidimą, kitaip galėjo būti insultas. Man bus geriau, eisiu jam ką nors skanaus nupirksiu!“

Štai kodėl Rokis nusprendė likti su močiute… Aš jam labai dėkinga už mamos išgelbėjimą!