Kaip močiutė iš gatvės man tapo mama. Reali istorija apie gerumą

Kelintą dieną pro langą matau moterį, ji kažko ieško šiukšlių konteineryje, apsirengusi visai neblogai. Na ir tegu sau rausiasi, pagalvojau aš, koks mano reikalas.

Mūsų rajone yra gražus parkas, dažnai su vaikais einame ten pasivaikščioti. Štai ir tądien po pietų mes patraukėme į parką. Buvo sausas šiltas ruduo, nuotaika buvo tokia pat puiki, kaip ir oras tądien.

Pravaikščioję ištisas 3 valandas mes pasukome namo. Prie šiukšlių konteinerių aš vėl pamačiau tą pačią močiutę, pamačiusi mus iš tolo, ji sutriko. Nuleidusi akis ji stovėjo ir slėpė už nugaros apipelijusią duoną. Staiga mūsų akys susitiko…

Tos akys, kokios gi jos liūdnos, kiek jose liūdesio ir skausmo, kiek gėdos…

Įėjusi į butą aš pamažu pamiršau tą moterį, ėmiau rūpintis namų reikalais. Netrukus vyras grįžo iš darbo, mes sėdome vakarieniauti, aptarėme praėjusią dieną. Vaikai jau seniai miegojo, vyras irgi snaudė, o man vis nesimiegojo…Aš prisiminiau tą moterį iš gatvės.

Ką gi ji veikė gatvėje, kodėl ieškojo maisto šiukšlių konteineryje? Jos akys…kokios jos gražios, nors ir liūdnos…
Įdomu, ar ji turi vaikų…O jei turi, kodėl jie paliko ją…

Kiek klausimų ir nė vieno atsakymo…

Aš augau vaikų namuose, nuo ankstyvos vaikystės buvau našlaitė. Man šeima buvo aukščiau už viską, nors man jau virš trisdešimties, o vis taip pat trūksta mamos.

Net dabar, kai mano draugės užsiima asmeniniu gyvenimu, pamiršusios tėvus…sako, kad neturi laiko…O kad jos žinotų, ką reiškia gyventi be tėvų. Aš taip norėčiau prisiglausti prie mamos peties, tačiau aš jos neturiu.

O mano vaikai turbūt labai mylėtų močiutę. Su šia mintimi aš užmigau.

Sekančią dieną, išlydėjusi vaikus į mokyklą, vyrą į darbą, aš nuėjau į artimiausią prekybos centrą, reikėjo duonos ir ko nors prie arbatos. Paklaidžiojusi su vežimėliu tarp eilių, aš susirinkau viską , ką planavau nusipirkti pagal sąrašą, na žinoma, pričiupusi kažką nereikalingo, kaip visada.

Atsiskaičiusi aš patraukiau namo, ėjau su mintimi vėl sutikti senutę ir kuo nors ją pavaišinti. Taip ir buvo, močiutė stovėjo prie šiukšlių konteinerio, o pamačius mane, jai pasidarė nepatogu. Aš atsargiai priėjau prie jos.

– Atleiskite, prašau, tai jums.

Aš ištraukiau duoną, makaronus ir sausainius.

– Ką tu, dukrele, aš neimsiu!

Jos akys apsiašarojo…Mano irgi, juk manęs niekas niekada nevadino dukrele.

Aš dar kartą pasiūliau paimti produktus. Ir drebančiomis rankomis ji paėmė maišelį.

Mano širdis, rodėsi, iššoks lauk. Pasiūliau vargšei moteriai eiti pas mane atsigerti šiltos arbatos.

Aš čiupau krepšį ir močiutę už alkūnės, ji norėjo prieštarauti, bet su manimi ginčytis buvo beprasmiška.

Janina, taip vadino mano naująją pažįstamą. Aš iš spintos paėmiau naujas šiltas megztas kelnes, flisinį megztinį aukštu kaklu, švarius apatinius.

Įpyliau jai sriubos, pašildžiau blynų prie arbatos.

Po pietų mes ėmėme kalbėtis. Janina papasakojo, kad dukra išvijo ją lauk, kai tik ji perrašė jai butą. Butą, už kurį ji sąžiningai išsimokėjo, trisdešimt metų plušėdama gamykloje. Ji negalėjo net įsivaizduoti, kad jos tikra vienintelė dukra taip pasielgs.

Štai jau du mėnesius ji blaškosi gatvėmis, jos bute pakeista spyna, dukra jos ir pažinti nenori.

Juk būna taip, va ir augink vaiką, įdėk į jį visą savo sielą ir meilę.

Po valandos ji išėjo,palikusi mane su liūdesiu širdyje. Kur ritasi šis pasaulis, jei vaikai šitai išdarinėja. Aš visai pamiršau paklausti, kur ji nakvoja dabar, kur gyvena. Dėl to buvo dar liūdniau, o jei aš daugiau jos nebepamatysiu…

Kelias dienas jos nesimatė, aš net pradėjau pergyventi. Papasakojau vyrui apie ją.

Pasakojau, o pati žliumbiau, kaip jos buvo gaila. Greitai žiema, o kaip jai bus, o jei jai kas nors nutiks? Mano vyras geras žmogus, už tai aš jį myliu visa širdimi. Pasiūlė man ją pasiimti, mes turime laisvą kambarį, tegu pabus pas mus per žiemą. Paskui gal nukreipsime į senelių namus.

Aš netikėjau savo ausimis, jis leido man ją paimti!!!

Gruodžio pirmoji, rytą snigo, aš gėriau kavą ir žiūrėjau pro langą laukdama, gal ji tuoj tuoj pasirodys. Namiškiai išpėdino į mokyklą ir į darbą. Nuleidusi žvilgsnį į kiemą, pamačiau pažįstamą figūrą. Tai buvo ji, ačiū Viešpatie! Aš, pamiršusi apsirengti, tiesiog su šlepetėmis išlėkiau į kiemą.

– Janina! Mieloji! Kaip aš džiaugiuosi jus matydama!
Ji net išsigando.

– Einam greičiau…Aš jūsų laukiu.
Nuo tada praėjo du metai. Janina gyvena pas mus, mezga mums šiltas kojines, šalikus. Mano vaikai vadina ją bobute. O ji juos švelniai „mano anūkėliai“.

Ir mes niekam jos neatiduosim, niekada.

– Inga, dukrele…Eikš greičiau! – visada ją šaukia Janina…

– Einu, mamukai!!!

Branginkite save ir savo artimuosius…

Su pakeleive mes atsisveikinome, šiltesnės kelionės nebuvo mano gyvenime. Žmonėms su tokiomis geromis širdimis tikrai viskas bus gerai.

Gerumas išgelbės pasaulį.