Karolis ieškojo savo dukros 20 metų, o kai pagaliau ją rado, į dienos šviesą išlindo ir stulbinanti tiesa apie jos mamą

Karolis šventė savo jubiliejų. Namai buvo pilni svečių – kolegų, draugų, giminaičių. Juk jis buvo įmonės vadovas, todėl visi laikė garbe pasveikinti jį asmeniškai.

Kai į duris pasibeldė, jubiliatas pats nuėjo atidaryti. Ant slenksčio stovėjo liekna, maždaug dvidešimties metų mergina. Jos bruožuose buvo kažkas iki skausmo pažįstamo, bet jis negalėjo suprasti – į ką ji taip panaši.

– Sveiki, aš Jolanta. Ar prisimenate Mariją Ramonaitę? Aš jos dukra. Atėjau su jumis pasikalbėti.

– Ak, Marija… Štai į ką tu panaši, – atsiduso Karolis. – Šiandien mano gimtadienis, užeik.

Jis palydėjo merginą į namus, pristatė svečiams kaip seną šeimos pažįstamą ir pasodino prie šventinio stalo. Jolanta mandagiai šypsojosi, atsakinėjo į klausimus, bet atrodė, kad visą laiką laukia, kol jie liks vieni.

Tik vėlai vakare, kai svečiai išsiskirstė, Karolis pakvietė ją į savo kabinetą. Mergina atsisėdo priešais ir tyliai pradėjo:

– Mama mirė prieš tris mėnesius. Ji ilgai sirgo… Ir prieš mirtį paprašė manęs ateiti pas jus ir pasakyti… kad jūs – mano tėvas.

Karolis sustingo.

– Kaip?.. Kodėl Marija man to niekada nepasakė? – jis atsistojo, priėjo prie lango, stengdamasis paslėpti ašaras.

– Tai truko neilgai… Jūs netrukus išvykote į kitą miestą, o mama ištekėjo. Ta santuoka tetruko penkerius metus.

Jolantos žodžiai palietė pačią širdį. Jis suprato: jei jau neužaugino jos nuo mažens, dabar privalo būti šalia. Taip Jolanta iš tiesų atsirado jo gyvenime – įsidarbino tėvo įmonėje, kur ir sutiko savo meilę – Armandą.

Jie atšoko gražias vestuves, ir netrukus mergina pastojo. Tačiau gimdymas buvo sunkus: didelis kraujo netekimas, kritinė būklė… Prireikė skubaus kraujo perpylimo. Karolis nedvejodamas pasiūlė savo kraują, bet gydytojai pasakė netikėtą dalyką – pagal kraujo grupę jis negali būti jos tėvas.

Tinkama pasirodė esanti Armando kraujo grupė – taip jis išgelbėjo žmoną, o pasaulį išvydo sveikas berniukas.

Karolis džiaugėsi, kad viskas baigėsi laimingai, tačiau gydytojų žodžiai nedavė ramybės. Nejaugi Marija klydo? Ar… nepasakė tiesos?

Jis nusprendė tai pasilikti paslaptyje. Marijos jau nebėra, ir nieko neįmanoma pakeisti. Tegul Jolanta tiki, kad turi tėvą, tegul jaučia jo paramą. Per šiuos metus jis taip prisirišo prie jos ir prie anūko, kad biologija prarado bet kokią prasmę.

Juk kartais giminystę matuoja ne kraujas, o meilė ir tas, kuris liko šalia sunkiausią akimirką.

O jūs kaip manote – ar visada reikia sakyti tiesą, net jei ji gali sugriauti kieno nors laimę?