Kartą aš praradau sūnų prekybos centre…

Kartą aš praradau sūnų prekybos centre. Mes laikėmės už rankų, tačiau akimirkai atitraukiau dėmesį, ir jis dingo. Iš pradžių maniau, kad jis yra šalia, už vitrinos, bet kuo daugiau bėgiojau, tuo labiau viduje augo panika. Šaukiau jo vardą, metausi nuo skyriaus prie skyriaus, dusau, rankos drebėjo taip, kad aš negalėjau surinkti numerio telefone. Žmonės atsisukdavo, kai kas patarė kreiptis į apsaugą, kai kas tiesiog žiūrėjo su užuojauta. Galvoje skambėjo tik vienas garsas — mano pačios šauksmas.

Tada prie manęs priėjo moteris. Padėjo ranką ant peties ir pasakė, kad viskas bus gerai. Kalbėjo švelniai, ramiai. Siūlė vandens, įtikinėjo, kad vaikai visuomet surandami. Aš beveik neklausiau, tik linktelėjau ir bėgau toliau, bet kažkodėl jos veidas įstrigo atmintin. Ji atrodė prižiūrėta, su šaltomis akimis ir šypsena, kuri tuo momentu atrodė ne vietoje.

Sūnų rado po kelių valandų. Pasakė, kad jis buvo žaidimų kambaryje, ten sėdėjo, tylėjo ir neverkė. Aš prispaudžiau jį prie savęs taip, kad bijojau uždusinti. Jis atrodė pavargęs ir blyškus, bet viską nurašiau stresui. Mes nuvažiavome namo, ir aš bandžiau pamiršti tą košmarą.

Praėjo dešimt metų. Neseniai papasakojau šią istoriją draugei, prisimindama, kaip bėgiojau, kaip panikavau, ir kaip prie manęs priėjo ta moteris ir bandė nuraminti. Aš net pavadinau ją «geranoriška nepažįstamąja». Sūnus sėdėjo šalia, klausėsi. Ir staiga pabalo.

— Geranoriška? — perklausė jis. — Mama, ta moteris…

Jis nutilo, žiūrėjo tiesiai į mane, tarsi matytų mane pirmą kartą. Pajutau, kad man darosi šalta.
— Kas, sūnau? Kokia moteris? — paklausiau aš.

Jis ilgai tylėjo. Tada tyliai pasakė:
— Ji pirma priėjo prie manęs. Ne apsauginiai, ne darbuotojai. Ji. Pirma paėmė už rankos ir pasakė, kad žino, kur esi tu. Nuvedė mane į kažkokį koridorių. Ten buvo tamsu ir baugu. Aš pravirkau ir pasakiau, kad noriu pas mamą. Ji pasilenkė ir pasakė: «Tyliau. Neklyk. Tavo mamai be tavęs bus geriau».

Man užgniaužė kvapą.
— Kas toliau? — sušnibždėjau aš.

Jis nusisuko, tarsi bijotų vėl ten atsidurti.
— Tada priėjo uniformuotas vyras, apsaugos darbuotojas. Ji mane pastūmė ir pasakė: «Vaikis, pasimetė». O pati tiesiog šypsojosi. Lyg nieko nebūtų nutikę.

Aš sustingau. Prisimenu tik savo paniką, tik jos ranką ant mano peties ir žodžius «viskas bus gerai». O mano sūnus prisiminė kitaip — jos šaltas akis ir frazę, kuri giliai įstrigo atmintyje.

Nuo tada jis nekenčia prekybos centrų. Visada mane laiko už rankos, net dabar, kai jau suaugęs. Aš maniau — įprotis. Bet pasirodo — baimė. Baimė, kad vėl bus nuvestas ten, kur tamsu, ir svetimas balsas šnabžda, kad mamai bus geriau be jo.

Tą naktį, kai jis tai papasakojo, ilgai negalėjau užmigti. O jis, prieš išjungdamas šviesą, tyliai pasakė:
— Mama, aš vis dar kartais girdžiu jos balsą sapne. Ji visada tai kartoja.

Nusisukau į sieną ir pravirkau taip, kaip neverkiau nuo tos dienos, kai jį praradau tame centre. Nes tik dabar supratau: jis vis dar pasimetęs, tiesiog šalia manęs.