Mano brolis išvarė mūsų senelį dėl pinigų. Tačiau vėliau senelis pamokė jį taip, kad jis to niekada nepamirš

Kai mano brolis Tomas išvarė mūsų senelį Leoną dėl to, kad jis nebegalėjo prisidėti finansiškai, aš priėmiau jį į savo namus. Meilė ir pareigos jausmas neleido man pasielgti kitaip.

Senelis pradėjo naują gyvenimą ir sulaukė netikėtos sėkmės, dėl kurios Tomas labai pasigailėjo. Bet ar to pakako, kad atkurtume mūsų ryšį?

„Laura, aš daugiau nebegaliu,“ – burbtelėjo Tomas, pastatydamas puodelį ant stalo. „Jis mums per daug kainuoja.“

„Bet juk tai mūsų senelis! Jis mus užaugino!“ – bandžiau kalbėti ramiai.

„Tai buvo seniai. Dabar viskas kitaip,“ – šaltai atsakė Tomas. – „Jis tik sėdi ir piešia, švaistydamas laiką.“

„Tie piešiniai jam daug reiškia,“ – tariau. – „Jie galėtų reikšti ir mums, jei tik leistume.“

Tomas tik nusijuokė: „Sentimentalūs niekai. Man reikia galvoti apie ateitį. Negaliu švaistyti pinigų tam, kas nieko nevertas.“

Gniaužiau gerklėje kylantį skausmą. „Tomas, tai ne apie tai, ką jis gali duoti mums dabar. Tai apie tai, ką jis jau yra davęs.“

Tomas suspaudė kumščius ir papurtė galvą: „Turiu galvoti apie savo šeimą. Jei jis neprisideda, mes negalime jo išlaikyti.“

„Tai ne šiaip žmogus, tai mūsų senelis Leonas,“ – sušnibždėjau.

Praėjus kelioms savaitėms Tomas tapo dar šaltesnis. Senelis stengėsi nesirodyti įskaudintas, bet jo akys išdavė viską. Jis piešė nuolat, lyg teptukas būtų paskutinė jo viltis. Mano vaikai jį dievino – jie sėdėdavo šalia, stebėdavo jo darbus ir juokdavosi, pripildydami namus šilumos, kurios Tomo namuose nebebuvo.

Vieną vakarą Tomas paskambino: „Laura, jam reikia išsikraustyti. Tegul gyvena pas tave.“

Mano širdis suspaudė skausmas. „Kur jis eis?“

„Tai jau tavo reikalas,“ – nukirto jis.

Sutikau, nors tai buvo kartus sprendimas. Paruošiau seneliui kambarį taip, kad jis jaustųsi kaip namuose. Kai pasakiau jam naujieną, jis nusišypsojo pro ašaras: „Ačiū, Laura. Tu visada buvai gera man.“

„Seneli, tau nereikia man dėkoti. Tai ir tavo namai,“ – apkabinau jį stipriai.

Persikraustymas buvo greitas. Tomas net nepadėjo – stovėjo tarpduryje ir stebėjo. „Tu darai, kas tau atrodo teisinga,“ – sumurmėjo jis.
Važiuodami į namus tylėjome. Atvykus senelis švelniai suspaudė mano ranką: „Viskas bus gerai, Laura.“

Vaikai pasitiko jį su džiaugsmu: „Seneli, pamokyk mus piešti!“ Jie nusitempė jį į svetainę, kur jau stovėjo molbertas.

Senelio veide pasirodė pirmoji nuoširdi šypsena per kelias savaites. „Žinoma, mielieji. Sukurkime ką nors gražaus.“

Laikui bėgant jis vėl atrado meilę tapybai. Vaikai buvo jo didžiausi gerbėjai. „Tu turi talentą, seneli,“ – pasakiau vieną dieną, žavėdamasi jo paveikslu.

„Ačiū, Laura. Beveik buvau pamiršęs, kaip tai džiugina,“ – jo akys spindėjo džiaugsmu.

Su vaikų palaikymu senelis pradėjo skelbti savo darbus internete. Greitai jie patraukė žmonių dėmesį. Vieną vakarą jis gavo kvietimą iš vietinės galerijos.

„Laura, pažiūrėk! Jie nori surengti mano darbų parodą!“

Apkabinau jį: „Tai nuostabu, seneli! Tu to nusipelnei.“

Paroda buvo sėkminga – beveik visi paveikslai buvo parduoti. Tai užtikrino jo finansinę nepriklausomybę. Apie jo sėkmę sužinojęs Tomas atėjo pas mane.

„Laura, aš suklydau. Atleisk man.“

Senelis pažvelgė į jį: „Per vėlu, Tomai. Tu nusisukai nuo manęs, kai man labiausiai reikėjo pagalbos.“

Tomas nuleido galvą: „Aš praradau tiek daug…“

„Tu praradai mūsų pagarbą,“ – tvirtai pasakė senelis. – „Šeima yra meilė, o ne nauda.“

Tomas išėjo, suvokęs savo klaidą. Senelis apsikabino mane: „Ačiū tau ir vaikams. Jūs parodėte, kas yra tikra šeima.“