Kartą šeima iš miesto persikėlė į gūdų kaimą…

Viena šeima iš miesto atvažiavo į gūdų kaimą. Vyras ir žmona. Tame kaime, ant ežero kranto, stovėjo tėvų namas. Ir jie atsivežė su savimi senutėlę mamą. Tai buvo labai sena mažučiukė senutė.

Ji seniau štai šiame name ir gyveno, daug metų. O kai paseno, nusilpo, dukra išsivežė ją į miestą.

Senutė jau mažai valgė, kojelės blogai vaikščiojo, ėmė viską pamiršti ir štai dukra su vyru nusprendė, kad ne šiandien, tai rytoj numirs. Patys jie buvo jau pensijoje ir nusprendė, kad neblogai būtų mamytę tėviškėje, šalia artimųjų palaidoti.

Ji juk viena koja grabe; jai beveik 90 metų. Jie buvo pasiruošę pakentėti kaimo nepatogumus, juk tai neilgam – taip vyras su žmona planavo, užtai paskui nebus rūpesčių su laidotuvėmis.

Kelias į kaimą buvo nelengvas, tačiau senutė viską ištvėrė. Gyventojų ten buvo nedaug, artimiausia parduotuvė už 3 km su skurdžiu asortimentu. Taip ir ėmė gyventi. Vyras žvejojo, žmona užsėjo lysves, miške rinko uogas ir grybus, žoleles arbatai. Atnaujino seną pirtelę ir valtį.

Senutė iš pradžių vis prie langelio sėdėjo, užsidės akinius ir žiūri į žolytę kieme, į ežerą, į snapučius geltonus. O paskui susirado senus veltinius, pasiėmė lazdelę ir ėmė išeiti į verandą.

Pas ją katinas kažkoks ėmė ateiti ir ant kelių gultis.

Jie taip galėjo ilgai sėdėti dviese, senutė glostė katiną savo maža rankele, o jis tylutėliai gulėjo ant jos liesučių kojelių. Saulutė juos šildė, skraidė paukšteliai, pleveno drugiai, ežere kreksėjo antys, o šiaip tyla…

Netrukus senutė ėmė trepsėti po kiemą: batai dideli, skarelė ant galvos, akiniai ant nosies, pati mažytė, lazdele pasiremia ir juda mažais žingsneliais. Taip kažkaip ir ežerą pasiekė. O ten antys prašo vaišių.

Senutei dukra ant veltinių užmovė kaliošus, kad nesušlaptų, ir toji kasdien ėmė vaikščioti prie ežero su rieke duonos, antis su ančiukais lesinti. Jie lesė trupinius tiesiai iš delno, o senutė šypsojosi.

Laiminga buvo. Kartais dukra valtele ją irstė po ežerą, meškerę duodavo palaikyti. Senutė pagauna vieną-dvi žuveles ir katiną paskui vaišina.

Taip ir vasara praėjo, žiema atėjo, o senutė vis taip pat šiltai aprengta išeidavo į kiemą ir net prieangį nuo sniego šluotele šlavė. Su kastuvu susidoroti negalėjo, ne jos jėgoms buvo, o su šluotele susitvarkė. Ir su katinu apsnigtame kieme po truputį, mažais žingsneliais vaikštinėjo.

Pradėjo geriau valgyti, apetitas atsirado, arbatą su stumbražole mėgo, bruknes su grūstiniu, kvietinę košę. Į pirtelę su malonumu ėjo, mėgo,kai karšta. Dukra ją išprausia, senutė nuo šilumos parausta, atjaunėja – gražuolė! Ir taip metai po metų…

Apsiriko vaikai skaičiuodami. Senutė kaime dar 6 metus išgyveno. Visus 6 metus va taip, besišypsodama supančiam pasauliui, po truputį, su dideliais veltiniais trepsėjo smulkiais žingsneliais po kiemą, pasiramsčiuodama lazdele.

O kurgi skubėti? Į aną pasaulį visada spėsi, niekur nuo to nesidėsi. Geriau pasidžiaugti gyvenimu: pažiūrėti į ežerą, į žolytę, palesinti iš delno antytes, paglostyti katiną, išgerti puodelį arbatos su aviečių uogiene.

Mėgautis gyvenimu ir negalvoti apie bloga…