Kažkas nuolat vagia mano sodyboje krūmus ir medelius, bet aš visgi pamokiau vagį
Kažkas mano sodyboje ėmė vogti uogų krūmus ir vaismedžių sodinukus. Kiek laiko, pinigų ir pastangų aš skiriu, kad juos išaugintų, o kažkas tiesiog ateina ir įžūliai juos pasiima.
Negaliu gi visko pasiimti su savimi į miestą, ypač augalų. Kaip gaila buvo, kai pavasarį neberadau savo persiko medžio ir naujos serbentų veislės, kurie jau turėjo pradėti derėti.
Ir svarbiausia – kur ieškoti savo krūmų ir medžių – visiškai neaišku!
Aš jau buvau praradusi viltį, kai baigdavosi sezonas. Jau rudenį save ruošdavau tam, kad pavasarį vėl kažko pasigesiu.
Būdų apsaugoti sklypą buvo, bet nė vienas man neįkandamas. Kamerys tikrai išspręstų problemą, bet jas irgi gali pavogti. Be to, jos kainuoja.
Šiais metais nusprendžiau – gana man tų nuostolių. Kodėl turėčiau atsisakyti savo nuosavybės? Sūnus pasiūlė įdomų būdą pamokyti vagį ir apsaugoti savo augalus. Kaip aš pati to nesugalvojau!
Taip, būdas nėra labai humaniškas, bet jau nusibodo prarasti savo mylimus augaliukus. Prie kiekvieno krūmo ir medelio pridėjau po kelias pelėkautus. Šiek tiek užbėriau žemėmis, kad nebūtų labai matyti. Radikalus sprendimas, bet turėjo suveikti.
Kai su sūnumi dėliojome pelėkautus, išbandėme kelis. Garsiai spragteli ir stipriai uždaro, bet rankos vietoje lieka. Atsargiai patikrinome spyruoklių stiprumą, įdėdami po lankelį šakelę. Negi savomis rankomis rizikuosi!
Ir būdas tikrai padėjo. Lina, mano kaimynė iš kairės, kuri gyveno sodyboje iki pat šalnų, vieną naktį išgirdo stiprų riksmą ir keiksmus iš mano sklypo pusės. Bet kol ji išėjo su šunimi, nieko jau nebuvo.
Ryte ji skubiai man paskambino.
– Liuda, kažkas bandė įsibrauti į tavo sklypą, bet kažkas juos išbaidė, – susijaudinusi pasakojo ji. – Bijau net į vidų eiti, kuo greičiau atvažiuok!
Aš tuoj pat atlėkiau į sodybą. Šalia serbentų krūmų gulėjo trys suveikę pelėkautai, šiek tiek toliau – du numesti maišai. O ant šlapios žemės, nes prieš tai buvo lyta, aiškiai matėsi krūva pėdsakų – akivaizdžiai vyriškų.
Iškart supratau, kad vagis pateko į mano spąstus. Iš džiaugsmo net nusišypsojau. Mano metodas veikia, ir dar kaip! Kaimynė netgi pagyrė mane už išradingumą ir pasidomėjo, kur galima nusipirkti pelėkautų už priimtiną kainą.
Pakeliui į stotelę sutikau kitą kaimyną – jo sklypas buvo kitoje gatvės pusėje. Pasisveikinau ir jau norėjau eiti toliau, bet akys užkliuvo už tvarsčio ant jo rankos.
– O kas jums nutiko su pirštais, mielasis? – demonstratyviai garsiai paklausiau. – Prispaudėte kur nors ar nusideginote?
Jis iš karto bandė paslėpti ranką kišenėje. Iš jo blaškomo žvilgsnio supratau, kad tai jis praėjusią naktį landžiojo po mano sklypą. Štai ir vagis, net nereikėjo toli ieškoti!
– Ai, medieną kapojau neseniai, va ir susižeidžiau, – kažkaip neužtikrintai teisinosi kaimynas.
– Tik jau nebandyk manęs apgauti! – užsipuoliau jį. – Lindo po svetimus sklypus, štai ir gavot atpildą. Mažiau lįskit į mano teritoriją. Kad jums rankos nudžiūtų!
– Oi, prisiminiau! Čia kai duris uždarinėjau, netyčia prispaudžiau pirštus. Va ir sužalojau! – toliau melavo kaimynas. – O prie tavo sklypo aš net nepriėjau.
Ir paskubomis pasitraukė link savo sodybos. Na, tikras cirkas! Būtinai pasidalinsiu šia istorija su Lina – ji jau tikrai išplatins šią žinią visiems kitiems kaimynams.
Paspjaudžiau tam vagišiui po kojomis ir nuėjau į stotelę. Nuo tada mano sodyboje niekas nieko nebebandė vogti.
