Kelias savaites prižiūrėjau pagyvenusią kaimynę. Bet po vieno nutikimo supratau, kad ji to nevertina

Turiu kaimynę, senelę Mortą. Praeitą vasarą ji susirgo, o jos vaikai gyvena kitoje šalyje. Ir pasiimti jos negali dėl daugybės priežasčių. Senelė dažnai mane šaukdavo per tvorą: prašydavo nupirkti produktų ar nueiti į vaistinę.

Nors ir pačiai užteko rūpesčių – ūkis, vaikas, mokykla, pamokos – negalėjau atsakyti senutei. Prižiūrėjau kaimynę 2 savaites, viską dariau už ją, gaminau, nešiau maistą iš namų, kad nereikėtų ruošti ten, skalbiau, tvarkiau. Senelei pagerėjo.

Po to ji lyg tapo man artimesnė, visada pasikalbės, kažko paklaus, pasidomės mano gyvenimu. O po kurio laiko pas ją atvyko dukra su šeima, pasikvietė mano sūnelį į svečius.

Vytenis su malonumu nubėgo žaisti. O po valandos grįžo liūdnas. Tačiau man nieko nepasakojo. Pati pamačiau, kad vaikas be nuotaikos ir ėmiau jo klausinėti.

Pasirodo, senelė Morta tądien priskynė braškių ir aviečių, vaišino savo dukrą su šeima, jie pietavo prie stalo, o mano sūnelio nepakvietė, nė vienos uogytės nedavė. Man pasidarė taip apmaudu. Nebeleidau sūnaus pas kaimynę.

Dukra pas kaimynę viešėjo savaitę. Per tą laiką jie kepė šašlykus, rengė užstales, o man nė kąsnelio nedavė. O kai dukra ryte išvyko, jau vakare senelė pasikvietė mane ir ėmė prašyti, kad nueičiau į parduotuvę ir nupirkčiau jai sviesto.

Pasakiau, kad jau vakaras, aš pavargau ir į parduotuvę neisiu, o apie sviestą reikėjo sakyti dukrai, kai ji braškes valgė. Nuo tada kaimynė net nesisveikina su manimi. Aš ant jos nepykstu – senas žmogus, tačiau būti tarnaitė irgi nenoriu, juolab kai to niekas nevertina.