Kiekvieną naktį šis šuo pabėgdavo iš namų. Šeimininkė, paskekusi šunį, susijaudino iki širdies gelmių…

Tai ne braziliškas serialas, o reali istorija, kaip stebėtinai geros širdies šuo įneša gėrio į šį pasaulį. Pirmas pasaulyje naktinis šuo-savanoris.
Brazilijos gyventoja, nors ir pati neturėdama gero būsto, priėmė pas save benamį šunelį. Pavadino jį Lisija. Moteris labai pamilo šunį, viskas buvo ramu ir gerai, tik šeimininkė pastebėjo, kad kasvakarą Lisija kažkur išbėga, o grįžusi gilią naktį, pavargusi, guldavo miegoti. Ir štai kartą šeimininkė nusprendė pasekti Lisiją, užgriebusi pakeliui ir fotoaparatą.

Nubėgęs kelias mylias autostrada, šuo sustojo prie kelio – jį pasitiko moteris su paketu rankose. Ji paglostė šunį, tada padėjo paketą priešais. Ten buvo maistas. Lisija truputį suvalgė ir klausiamai pakėlė snukutį. Moteris pakėlė paketą nuo žemės, suvyniojo jį ir įdavė Lisijai į dantis.
Šuo paėmė paketą ir nubėgo toliau.

Šeimininkė nusprendė sužinoti, kam gi čia reikalas. Priėjo prie nepažįstamosios. Moteris prisistatė kaip profesorė Liusija Helena de Souz ir papasakojo, kad su šuneliu šioje vietoje ji susitikinėja jau keletą metų. Dėl asmeninių priežasčiū ji negali pasiimti jo namo. Kiekvieną vakarą, 9 val. ji atneša Lisijai maisto. Šuo suėda tik nedidelę dalį, o likusią dalį nusineša su savimi.

Paėjėjus toliau, pasidarė aišku, kur glūdi paslaptis.
Lisija maitino benamius gyvūnus.
Tiesiog nuostabu! Šuo kasnakt neša maistą benamiams gyvūnams štai jau keletą metų.
Tarp lūšnynų gyveno benamių gyvūnų kolonija sena katė, du maži šuneliai ir vištos su viščiukais. Jie buvo alkani ir murzini. Lisi padėjo savo nešulį priešais juos ir laukė, kol jie pasisotins.

Jau vėliau šeimininkė susipažino su jais – matyt kažkada jie buvo naminiai gyvūnai, gal net priklausė vienam šeimininkui, kuris juos ar išmetė, ar tiesiog pats pasimirė, neaišku. Esmė tame, kad visus juos globojo Lisija.
Štai tokį šunelį – didvyrį priglaudė moteris.

Mokykimės iš savo jaunesniųjų brolių meilės, atsidavimo ir rūpestingumo.