Kodėl ant Dunojaus kranto Budapešte stovi 60 porų senamadiškos avalynės

Ant Pešto kratinės pakraščio Budapešte, šalia parlamento rezidencijos, tūkstančiai Vengrijos holokausto aukų įamžintos sukrečiančia skulptūrine kompozicija.

Šešios dešimtys porų batelių, batų, vaikiškų sandalų ir batukų iš metalo ir akmens pastatytos 2005 metų balandžio 16.

Jie padaryti taip meistriškai, kad tik apžiūrėjus iš arčiau pasidaro aišku, kad tai meninė instaliacija. Režisieriaus Janošo Džano Togajaus idėją įkūnijo jo draugas, skulptorius Djulia Paueris.

Nenuostabu, kad paminklas taip prikausto dėmesį iš pirmo žvilgsnio, menininkas darbui naudojo 40-ųjų modelius, pažvelgus į kiekvieną porą nesunku įsivaizduoti žmones, kurie galėjo palikti avalynę ant kranto…

Per kelis 1944-1945 metų mėnesius Vengrijos sostinėje mirties bausmė buvo įvykdyta tūkstančiams žydų. Patikimos informacijos apie žuvusiųjų skaičių jau nesužinosime, juos suveždavo į sušaudymo vietas armijos mašinomis, reikalavo nusiauti ir surišdavo juos rankomis į vorą. Ūkiški naciai vėliau naudojo savo aukų avalynę savo reikmėms ir pardavimui.

Taip pat jie veltui nešvaistė kulkų, šaudavo į vieną, o likusieji surišti žmonės krito į ledinį vandenį ir netrukus nuskęsdavo. Ypač ciniškai atrodo tai, kad kartais vietoje virvių pasmerktųjų rankas surišdavo jų pačių batraiščiais. Masinėmis represijomis užsiėmė vietiniai radikalios organizacijos „Sukryžiuotos strėlės“ šauktiniai. Vietiniai policininkai pradėjo kelti riaušes valdžiai pasikeitus į profašistinę, marionetinę Ferenco Salašio valdžią, jis stovėjo prie „Sukryžiuotų strėlių“ fašistinės partijos ištakų.

Salašis nuožmiai nekentė žydų ir net buvo nuteistas už šmeižtą, jis bandė įtikinti, kad Vengrijos vadovo Miklošo Horčio žmona irgi žydė. Jam valdant Budapešte įkūrė getą, iš kur žydus vežė į konclagerius. 1945 metais, kai sovietų kariuomenė išlaisvino Budapeštą, getas buvo aršiai saugomas. Viduje buvo tūkstančiai belaisvių, visi pastatai užminuoti ir pasiruošta susprogdinti juos kartu su žmonėmis.

Apie tai, kaip žudė žydus, žinoma iš išgelbėtos mergaitės Žužanos Ozsvat, jos vengrė auklė rizikuodama gyvybe išgelbėjo vaiką. Žužanos kambario langas išėjo į upę ir ji matė, kas vyko krantinėje.

Dabar prie paminklo „Batai krantinėje“ kasmet sausio 27, per Holokausto aukų atminimo dieną, susirenka žmonės, gėles palieka tiesiog „avalynėje“. Memorialas įeina į labiausiai sukrečiančių skulptūrų,skirtų tragedijai atminti, dešimtį.