Labai jautri ir dvasinga istorija apie katiną ir angelą

Vyresniojoje kartoje vyrauja nuomonė, kad kai kurie gyvūnai sugeba jausti ir matyti tai,ko negalime mes… Tiesa ar ne – spręsti jums.

Mūsų pasaulyje pastaruoju metu labai trūksta tokių gerų pasakų, ir šioji greičiausiai pakels jums nuotaiką.

– Taikos tau, – švelniai tarė Angelas, prisėsdamas šalia Katino ant storos šakos ir nukrėsdamas nuo jos sniegą.

– Sveikas, – Katinas atmerkė žalią akį, tingiai nužvelgė Angelą ir nusisuko.

Angelas paslėpė po sparnais basas kojas ir pažvelgė žemyn. Po jais plytėjo baltas kiemas, pilnas juoko, cypimo, skraidančių gniūžčių ir žingsnių aido.

– Aukštai tu užsikorei, – pasakė Angelas, vertindamas atstumą iki žemės.

– Užtai čionai Saškos gniūžtė neatskries.

Angelas suprantamai linktelėjo ir pritraukė nuleistus sparnus. Patylėjo.

– O tu ko, mano senutės atėjai? – nepasukdamas galvos, paklausė Katinas.

Jo balsas buvo toks pat tingus, tačiau Angelas iškart pastebėjo, kaip aplink sutirštėjo skausmas ir nerimas.

– Ne, aš nieko.

– A! – nerimo debesėlis prasisklaidė.

– Ji kasdien kalba, kad greitai Angelas ją pasiims, – manė reikalinga paaiškinti Katinas.

– Matomai kitas atskris…

Vėl patylėjo.

Tačiau Katiną visgi neramino Angelo buvimas, ir jis kaip galima abejingiau paklausė:

– O ko tau čia?

– A, šiaip, pailsėti nutūpiau. Vieną vaikinuką jūsų mieste nuo jo paties gelbėjau. Ak, na ir sunkus tai darbas! Dabar skrendu namo.

– Tai tu, šitą…ir nuo ligos gali?

– Žiūrint kokia liga. Bet daug ką galiu. Sargas aš.

– Tai ko gi tu čia užsitupėjai?! – sušuko staiga Katinas. – Nagi eime!

Ir jis kaip rudas viesulas nulėkė ant žemės. Angelas tyliai nusileido šalia. Senelė buvo tokia liesutė, kad Angelas ne iškart ją įžiūrėjo tarp baltų pagalvių.

Senelės akys buvo užmerktos, o krūtinė sunkiai kilnojosi, užpildydama visą kambarį gergždimu, švilpimu ir krenkštimu. Angelas pasilenkė prie jos, padėjo ant krūtinės baltus sparnus ir ėmė kažką šnibždėti – švelniai ir tyliai.

Kol jis taip stovėjo, Katinas įmetė į krosnį malkų, pastūmė ant viryklės ataušusį arbatinį ir padėjo didelį puodelį su pienu, įbėręs į jį kažkokių žolelių – ruošė gėrimą šeimininkei. Kai Angelas atsitiesė, senutės kvėpavimas buvo tylus ir lygus, įdubę skruostai paraudo.

– Tegu pamiega, – pasakė jis Katinui.

– Ji smarkiai nusilpo. – Katinas nusisuko ir greit nusišluostė akis.

Senelė miegojo, o Katinas su Angelu gėrė arbatą, ir Katinas vis įsipildavo į savo arbatą grietinėlės, o Angelas šypsojosi, žiūrėdamas į jį.

– Aš turbūt pasiliksiu pas jus, – tarė jis, maišydamas medų, – Pakol Michailovna nepakils.

Ir susimąstęs pridėjo, įsiklausydamas į vėją:

– Tau reikia kojines numegzti. Ko gi tu basomis per sniegą?

– O iš kur tu žinai, kad ji Michailovna?

– Aš juk Angelas. Aš net žinau, kad tave vadina Čarliku.

– Vadinasi, kaip ir susipažinome, – sukikeno Katinas.

– O kaip į tave kreiptis?

– O mes vardų neturime. Tiesiog Angelas.

Katinas tylėdamas pastūmėjo jam grietinėlę ir gurkštelėjo iš puodelio. Virš stalo tiksėjo laikrodis, krosnyje traškėjo malkos, už lango įsismarkavo vėjas.

– Štai tu klausei, kam aš taip aukštai užsilipau, – staiga susijuokė Katinas.

– Taip išeina, tavęs laukiau.