Laikinas bosas pasiūlė permiegoti dėl pakėlimo pareigose. Atsisakiau, už ką ir gavau per veidą

Noriu pasidalinti su jumis situacija, kuri man nutiko darbe.

Štai jau 5 metus dirbu buhaltere vienoje kompanijoje. Ir per visą tą laiką nebuvau gavusi nė vienos pastabos.

Direktorė Teresė Petravičienė žavėjosi mano žiniomis ir mokėjimu, todėl dažnai skatino premijomis ar priedais prie uždarbio.

Vienintelis, kuris temdė mano laiką darbe – Teresės sūnus Jonas. Jaunas vyriškis, maždaug mano bendraamžis, dirbo pas savo mamą, atseit pavaduotoju.
Jau tada, kai jis buvo paprastas padėjėjas, vyriškis neduodavo man praeiti. Dėl jo teko vaikščioti koridoriais įsitempus, kadangi jis ne kartą buvo prispaudęs mane visiems matant. Tačiau mano „ne“ jo netenkino.

Kartą išgirdau, kad Jonas skundė mane motinai. Sakė, kad aš nuolat ginčijuosi su juo, atsikalbinėju, neatlieku savo darbo, o ir išvis rezgu romanus tiesiog darbe.

Pažiūrėjusi į mane, ji tik nusišypsojo, o Jonui pasakė neišsigalvoti.

Todėl aš, žinodama direktorės požiūrį į mane, elgiausi su juo taip pat, kaip ir iki tol – šaltai, tik darbo reikalais, ne daugiau.

Tačiau ne taip seniai Teresė Petravičienė mus visus sukvietė į savo kabinetą ir paskelbė, kad išeina ilgų atostogų dėl asmeninių aplinkybių. O vietoje jos laikinai paskiriamas jos sūnus.

Štai čia aš ir supratau, kad laikas rinktis daiktus ir rašyti pareiškimą atleisti savo noru.

Kitą rytą, kai vyriškis oficialiai-neoficialiai tapo vyriausiu, ofise tvyrojo tikras chaosas. Pasirodė, kad Jonas ėmė viską perdarinėti savaip, neatsižvelgdamas, kad jis šiame poste laikinai.

Neklusniuosius, kurie jam iki tol atsakydavo grubiai ir stačiokiškai, vyriškis iškart atleido. Pasirodo, jis tam turėjo pilną teisę, juk Teresė Petravičienė perdavė jam visą valdymą.

Puikiai supratau, kad dabar Jono rankos atrištos ir niekas jam nesutrukdys elgtis taip,kaip jis to nori.

Tai žinojo ir pats Jonas, todėl, kai įėjau į savo kabinetą, jis jau buvo ten. Paskui aš vėl išgirdau iš pradžių meilius, netgi švelnius žodžius savo adresu.

Jonas žadėjo, kad jei nusileisiu jam ir sutiksiu, padarys mane vyr.buhaltere. O dar ir premiją išrašys tokią, kokios niekada nesu gavusi. Visa tai išspręs tik mano sutikimas. Kurio aš vėl nedaviau.

Išgirdęs atsisakymą, vyriškis ėmė šaukti, paskui nesusilaikęs skėlė antausį, sakydamas, kad dabar galiu eiti į visas keturias puses ir jis mane atleidžia.

Supratau, kad nebeturiu kuo pasikliauti, o ir noro likti nebuvo. Todėl nė negalvojusi susirinkau daiktus, parašiau pareiškimą ir išėjau.

Nuo tos dienos praėjo jau 3 mėnesiai. Per tą laiką man ne kartą skambino ir pats Jonas, ir Teresė Petravičienė. Prašė grįžti, nes naujoji buhalterė vėl viską painioja ir daro neteisingai. Bet aš atsisakiau. Žinodama, kad jis ten pastoviai bus šalia, negalėsiu dirbti.