Laukiuosi dvynių, vyras pasakė, kad vieną vaiką reikės palikti gimdymo namuose, nes nepajėgsim
Mes su vyru gyvename jau 10 metų. Mes turime dukrą, jai 8 metai. Butukas mūsų mažas, vos 48 kvadratiniai metrai.
Netikėtai supratau, kad laukiuosi. Juk po dukters gimimo gydytojai vienbalsiai sakė, kad antro nėštumo nebus niekada. O čia testas užsispyręs rodo dvi juosteles.
Kaip aš tada apsidžiaugiau! Man labai norėjosi antro vaiko, svajojau, kad dukrelė turėtų broliuką arba sesutę. Ir štai dovanėlė. Vyrui ši naujiena irgi patiko.
O paskui man atliko ultragarso tyrimą ir rezultatai visiems sukėlė šoką. Aš laukiuosi dvynių! Kaip taip gali būti? Juk nei pas mane, nei pas vyrą giminėje nebuvo dvynių. Tačiau faktas lieka faktu.
Išėjusi iš poliklinikos, iškart paskambinau vyrui ir apstulbinau jį šia žinia. Jis net paspringo viską išgirdęs, o paskui pasakė, kad pasikalbėsime namie.
Vakare jis grįžo namo niūresnis už debesį. Aš irgi pasitikau jį sumišusiais jausmais.
– Reikia daryti abortą,- pasakė man vyras.
Man sulinko keliai tai išgirdus. Koks abortas? Jie juk ten gyvi, vystosi normaliai. Ir tai mūsų vaikai!
– Mante, suprask, jei jie gims, tai mes turėsime jau tris vaikus. Kiek čia išlaidų reikia! O mes su tavimi niekada ir nemanėme tapti daugiavaike šeima, juk taip?
– Tu turi dabar galvoti ne tik apie save, o ir apie Eleną. Ji neseniai pradėjo lankyti mokyklą, jai irgi reikia dėmesio, o čia du naujagimiai rėks. Koks jai dėmesys? Jokio. Ir man visiems nei nervų, nei algos neužteks. Ne, vieną aš dar patempčiau, bet ne du.
Naktį praverkiau, apmąstydama situaciją. Taip, daug kur vyras teisus. Bet negi aš galiu atimti gyvybę dviem vaikams? Ryte visiškai sugniuždyta išėjau į darbą. Ten pasidalijau su kolege savo bėda, kuri dar neseniai atrodė džiaugsmu.
– Mante, tu iš proto išėjai? Tau Dievas siuntė tokį stebuklą, o tu dar abejoji. Tik įsivaizduok, du visiškai vienodi mažyliai. Ir neteisus Žygis, kad nesusidorosite. Susidorosite!
Lyg ir nuramino mane, įtikino. Ir vakare įrodinėjau vyrui, kad nėštumą reikia išsaugoti. Galiausiai jis tik numojo ranka. Neva, daryk kaip nori.
Lankiausi pas medikus, viskas buvo puiku. O paskui naujas išbandymas: vyro firma bankrutavo ir jis liko be darbo. Pradėjo ieškoti naujo, tačiau nebuvo nieko gero, nuėjo dirbti pavežėju.
Pasidarė piktas kaip šuo. Su dukra beveik nebendrauja, į mane ir mano augantį pilvą žiūri lyg vilkas. Bandau kažkaip jį raminti, tačiau naudos maža.
O neseniai jis man pareiškė:
– Pagimdysi, vieną vaiką pasiimsim, o kitą paliksime gimdymo namuose. Ir tai paskutinis mano žodis. Nesiruošiu tempti trijų ant savo kupros.
Man net grindys po kojomis susiūbavo, kaip jis gali taip sakyti? Mano berniukai jau stipriai spardosi ir stumdosi pilve. Ir aš jau myliu juos visiškai vienodai.
Kaip aš galiu rinktis, ką pasiimti, o ką palikti? Tai lyg rinktis, kurią ranką sau nukirsti: kairę ar dešinę.
– Nieko aš nepaliksiu gimdymo namuose! – tvirtai pasakiau aš,- pasiimsiu abu. O jei nepatinka, gali išeiti.
Vyras tik niūriai į mane pažiūrėjo ir nieko neatsakė.
Man greitai gimdyti ir aš žinau, kad nė vieno iš savo berniukų nepaliksiu. O vyras tegu pats galvoja. Man skaudu iki ašarų dėl jo žodžių, bet ar čia hormonai, ar kas, bet aš puikiai laikausi. Žinau, kad mums viskas bus gerai. Su vyru ar be jo.
