Mama apkaltino mano dukrą vagyste, o kai paaiškėjo tiesa, net neatsiprašė

Aš pykstu ant mamos, mano dukra taip pat ant jos pyksta, o mama vaidina, kad nesupranta, kokia mūsų elgesio priežastis. Na, tikrai, koks čia reikalas? Tiesiog apsijuokė prieš visą giminę, sudirgino mane, kelis kartus privertė vaiką verkti, o kai paaiškėjo, kad viskas buvo netiesa, net nesiteikė atsiprašyti.

Turiu dukrą, jai dešimt metų. Paprastas vaikas, idealizuoti jos neketinu. Gali ir pameluoti, ir tingėti, ir praleisti kai ką pro ausis. Bet tikrai žinau, kad ji niekada gyvenime nepaimtų svetimo. Tai neginčijamas faktas. Kam jai slapta kažką imti, jei stengiamės jai nieko neatimti. O jei ir apribojame, visada paaiškiname, kodėl taip darome. Problemų niekada nekildavo.

Dukra su močiute turėjo puikius santykius. Ji mielai eidavo pas ją į svečius, nakvodavo, važiuodavo kartu į sodą ir padėdavo pagal savo vaikiškas galimybes. Mama taip pat gerai rūpindavosi anūke, stengėsi lepinti, pirkdavo įvairius dovanėlius, neatsisakydavo praleisti laiko kartu ir niekada nesakydavo, kad jai kažkas trukdo.

Praėjusį savaitgalį dukra, kaip buvo sutarta, išvyko nakvoti pas močiutę. Išvažiavo penktadienio vakarą, o šeštadienio dieną į namus grįžo verkiantis vaikas, kuris net normaliai kalbėti negalėjo, nes buvo isterijos būsenoje. Taip, žinote, kai vaikas kūkčioja, dūsta verksmu ir negali nieko iš savęs išspausti.

Dieve, man viduje viskas apvirto, nežinojau, ką galvoti. Apiplėšė, sumušė, nukrito, kažkas nutiko su močiute – tiek variantų spėjau pergalvoti, kad tiesiog siaubas. Apžiūrėjau, išrengiau, kažkaip sugebėjau nuraminti vaiką, kad ji bent kažką sugebėtų pasakyti.

Tai, ką ji papasakojo, į galvą netelpa. Sakė, vakare viskas buvo gerai, jie su močiute pavakarieniavo, paskaitė, nuėjo miegoti. O ryte ją močiutė iš lovos pakėlė vos ne su riksmu. Vertė kažką prisipažinti ir liepė grąžinti kažkokius pinigus.

Dukra nieko apie pinigus nežinojo, bet močiutė ja netikėjo. Apie valandą vertė ją prisipažinti, kam paėmė pinigus ir kur juos dėjo, o kai suprato, kad nieko nepasieks, liepė apsirengti ir eiti namo. Esą su vagilėmis jai nėra apie ką kalbėti.

Jei kas kitas būtų papasakojęs šią istoriją apie mano mamą ir mano dukrą, aš tikrai būčiau sukusi pirštą prie smilkinio ir patarusi patikrinti galvą. Bet matydama savo vaiko būklę, supratau, kad viskas nėra iš oro paimta. Palikau dukrą gerti arbatos ir nuėjau skambinti mamai.

Pasirodo, ji pati bandė man skambinti, bet telefonas buvo begarsis. Paskambinau, ir išgirdau kaltinimų laviną, kad užauginau nusikaltėlę, kuri tokiame amžiuje jau krapštosi po svetimas pinigines. Pagal mamos pasakojimą, ji ryte nuėjo į turgų, o piniginę paliko koridoriaus spintelėje. Tada nusprendė nusnūsti porą valandų, nes vis tiek dar buvo anksti.

Po kelių valandų į ją atėjo kaimynė, kuri rinko pinigus kažkokiems namų poreikiams. Mama įkišo ranką į piniginę, bet pinigų nerado.

– Ten buvo 150 eurų. Buvo 200, specialiai išsiėmiau iš bankomato prieš turgų. 50 eurų išleidau, dar liko 150. O piniginėje jų nebebuvo. Aš tikrai prisimenu, kaip į piniginę įsidėjau.

– Gal juos iš tavęs ištraukė turguje?

– Nereik kalbėti kvailysčių! Turguje būtų ištraukę su visa pinigine, niekas nesivargintų taip kapstytis. Tai tavo dukra juos paėmė, tik neprisipažįsta!

Su mama susipykome. Tikriausiai niekada taip nesipykome, kaip tą kartą. Bet savo vaikui aš tikiu. Ji nebūtų vogusi pinigų iš močiutės piniginės. Ji galėjo paprašyti mūsų su tėčiu pinigų arba kažkokio pirkimo. Bet taip paprastai lįsti į svetimas pinigines – ne.

Bet po pokalbio su mama aš vis dėlto dar kartą pakalbėjau su dukra. Švelniai, neapkaltindama niekuo, tiesiog patikslindama. Patikinau, kad net jei ji iš tiesų paėmė pinigus, aš nepyksiu, tik tegul pasako tiesą. Dukra prisiekė, kad iš lovos net nekėlėsi, kol jos nepažadino močiutė. Prie šios temos daugiau negrįžome.

Po dviejų dienų mama atsiuntė žinutę, kad pinigus rado. Jie buvo rankinės kišenėlėje, o ne piniginėje. Pati ne ten įdėjo grąžą. Bet ten nebuvo nei žodžio atsiprašymo nei man, nei anūkei. Paklausiau dukters namuose, ar močiutė jai skambino ar rašė. Ji atsakė, kad ne. Šaunuolė, galvoju. Net vaikui neparašė, kad pinigai rasti.

Mamą aš net neatsakiau. Dar po kelių dienų ji man paskambino, lyg niekur nieko. Kažką klausė, bendravo paprastai, lyg jokių kaltinimų nebūtų buvę. Klausiau jos penkias minutes, tada paklausiau, ar ji nenori man ir savo anūkei kažko pasakyti. Išgirdau nustebusį “ne”, ir padėjau ragelį.

Mama vėliau parašė piktą žinutę, kad neturiu teisės taip mesti ragelio, tai nepadoru ir apskritai. O aš manau, kad ji neturėjo teisės taip kaltinti vaiką, šaukti ant manęs, o paskui net nesiteikė atsiprašyti bent jau vaiko, kurį privertė verkti ir išvarė iš namų.

Kol mama neatsiprašys, su ja nebendrausiu. Beje, ne prieš mane, o prieš anūkę. Ar vaikas jai atleis ar ne, tai jau kitas klausimas. Man užteks nuoširdaus atsiprašymo fakto.