Mama atvažiavo aplankyti naujagimės anūkės su dviem šunimis. Labai įsižeidė, kai jos neįsileidau

Tai, kad mamai nusispjaut į mano prašymus, aš žinojau visada. Kaip buvo vaikystėje, taip ir dabar niekas nepasikeitė. Mama su savo „taip taip taip, viską supratau“ visą gyvenimą viską darė savaip.

Mano gimtadienis visada būdavo skaudi tema. Ji manęs klausia, ką aš noriu pasikviesti, o galiausiai nieko iš mano draugų nekviečiame, nes mama jau sukvietė būrį savo draugių su vaikais.

O iš tos dešimties vaikų aš galiu bendrauti tik su vienu žmogumi, nes jis man tinka pagal amžių. Likę – pypliai, kuriuos turiu prižiūrėti per savo pačios gimtadienį.

Žodžiu, mama visą gyvenimą viską daro taip, kaip norisi jai, o į aplinkinių nuomonę jai nusispjaut, kaip ir į maniškę. Toks jausmas, kad ji be savęs daugiau nieko negirdi.

Mes su mama gyvename skirtinguose miestuose. Tai vienintelis dalykas, leidžiantis man palaikyti su ja santykius, nes sunku bendrauti su žmogumi, kuris nieko nesiklauso.

Prieš 3 savaites pagimdžiau. Anūkės mama laukė, pastoviai man skambino, klausinėjo, kada ten jau gimdymo data, gviešėsi atvažiuoti dar iki jo, bet aš nenorėjau paskutinių savaičių praleisti nervuose.

Kai pagimdžiau, tada ir pranešiau mamai, kad viskas, dabar ji oficialiai močiutė, su kuo ją ir sveikinu. Mama iškart užsidegė idėja atvažiuoti.

Man pavyko nustumti šį įvykį tik 3 savaitėms. Kai supratau, kad mama vis tiek apsireikš, paprašiau jos tik vieno – kad ji neimtų su savimi savo šunų.

Ji turi mopsą ir prancūzų buldogą, abu šeriasi, abu dvokia ir pastoviai generuoja kažkokius nemalonius kvapus bei garsus. Mama turi šlykštų įprotį tampytis juos kartu į keliones.

– Jie be manęs liūdi, man nepatinka idėja, kad jie bus pas svetimus žmones,- pastoviai aiškino savo elgesį mama.
Tačiau šįkart mamai 33 kartus pakartojau, kad šunis paliktų namie su kuo nors iš draugių arba atiduotų laikinai priežiūrai. Tempti jų į butą pas naujagimį aš neleisiu.

Mama savo įprasta maniera man pritarė, tačiau šį kartą maniau, kad ji pati supranta, koks netinkamas bus jos atvykimas su šunimis.
Sutartą dieną mama atvažiavo, skambina į duris, aš žiūriu į domofono ekraną, matau, kaip ji patenkinta bei laiminga šypsosi ir viskas būtų gerai, jei ji nelaikytų ant rankų abiejų savo šunų.

Pakėliau ragelį ir pasakiau, kad jos neįsileisiu, kol su ja šunys. Tegu veda juos kur nori. Nors į gyvūnų viešbutį, nors pas savanorius, man nusispjaut. Į namus pas naujagimį jokių šunų.

Mama nepatikėjo, galvojo, kad juokauju, tačiau aš buvau nusiteikusi ryžtingai kaip niekad. Durų mamai neatidariau, o paskui ir išvis atjungiau domofoną.

Ji pradėjo skambinti man į telefoną ir isterikuoti, kad ji grūdosi iš kito miesto, o aš jos net neįleidžiu į namus, ar aš ne kiaulė, tikrą motiną nuo slenksčio vyti!

Aš savęs kiaule nelaikau ir sąžinė manęs nekankina. Buvo 100 kartų sakyta: jokių šunų. Mama net sutiko savo maniera. Tačiau šunėkus ji atsitempė, todėl ir liko gatvėje.

Paprotingės, atvažiuos kaip reikiant – pamatys anūkę. Toliau darys taip, kaip norisi tik jai – tegu eina pro šalį.