– Mama, kodėl tau pastoviai neužtenka pensijos pragyvenimui?

– Dukra, man gėda ir nemalonu, tačiau daugiau nėra į ką kreiptis. Žodžiu, man reikia pinigų vaistams. Padėsi?

Julijos mama pensijoje. Gyvena viena, todėl jos gyvenimo saldžiu nepavadinsi. Turi visą puokštę chroniškų ligų, kurioms reikalingas brangus gydymas. Žinoma, tokioje situacijoje pensijos nepakanka.

Iškart po vedybų Julija palaikė su mama bent minimalų ryšį. Tačiau nuo pat pradžių norėjo nuo jos atitolti ir tapti artimesne uošviams. Tačiau maitino motiną pažadais ir sakė, kad pasiims pas save. Toji vargšė tikėjo jos žodžiais.

Tačiau laikas ėjo ir Julija pamiršo savo pažadus. Ji išvis nesidomėjo, kaip ten jos reikalai, sveikata. Jai atsirado kitų prioritetų. Net per šventes retai prisimindavo tikrą motiną.

Kartą motina paskambino dukrai ir pasakė, kad turi problemų su finansais. Paskyrė naują gydymą, kurį padengti iš pensijos nerealu. Ji buvo įsitikinusi, kad Julija jai neatsakys. Net pažadėjo su laiku viską atiduoti, kai savijauta susitvarkys.

Julija kalbėjosi su motina ir vaikščiojo po prekybos centrą, rinkdamasi naujus batus. Mamos skundai ją labai supykdė. Ji su agresija pasakė jai:

„Mama, kodėl tau pastoviai neužtenka pensijos? Man pinigai nekrenta iš dangaus ant galvos. Aš juos uždirbu. Tu irgi galėtum rasti kokį nors uždarbį, jei tau reikia finansų“.

„Kur man juos paimti? Aš dirbčiau, jei savijauta leistų. Man kaimynės duonos parneša, o tu sakai „ieškokis uždarbio“,- atsakė motina su nuoskauda balse.

Julė į tai nekreipė dėmesio. Batai buvo žymiai svarbiau už mamos sveikatą.

Julijos vyras sužinojo uošvės problemą, viską metė ir išvyko pas ją. Užrašė į privačią kliniką ir viską apmokėjo. Po gydymo moteriai iškart pagerėjo. Po išrašymo jis pasiėmė uošvę į savo namus.

Būna ir taip, kad svetimas žmogus tampa artimesnis už tikrą giminaitį.