Mama visą skanų maistą slėpė balkone, kad mes su vaikais jo nesuvalgytume, kai ateiname į svečius

Mama mane nemaloniai nustebino. Kada taip buvo, kad nuo savų anūkų ir vaikų reikėtų slėpti maistą, kad tik mes jo nesuvalgytume?

Mes su sese jau seniai pačios esame mamos, ji turi du vaikus ir aš – taip pat du. Jos berniukai dvejais metais vyresni. Gyvename atskirai, savarankiškai, tėvams ant kaklo nesėdime.

Pradžioje mes su vyru į tėvus nesikreipdavome pagalbos. Turiu tik vieną mamą, o vyro šeimoje dar ir jaunesnis brolis, ir ligota močiutė, tad patys stengėmės tvarkytis. Pagalbos su vaikais prašėme tik esant rimtai situacijai.

Mama dėl to nerimaudavo, kad negali mums padėti. Bet mes, kiek galėdamos, ją raminome. Ne visi su aukso šaukštu gimsta – ką padarysi. Bet bent jau mama mūsų niekada nevertė atiduoti pinigų, gyveno iš savo lėšų, o tai jau buvo nemaža pagalba.

Kai vaikai buvo visai maži, pas mamą važiuodavome retai. Gyvena ji toli nuo mūsų, dar ir važiuoti su persėdimais. Mama irgi pas mus lankydavosi retai – kelionė jai buvo varginanti, o ir transporto priemonėje ją supykindavo.

Tačiau vaikams paaugus, stengėmės bent kartą per savaitę aplankyti močiutę. Man atrodė, kad darau teisingai – juk anūkai turi matytis su močiute. Ir pati mama, atrodė, džiaugiasi mūsų apsilankymais.

Finansiškai mums nesisekė, tačiau vis tiek visada atsiveždavau kokį nors skanėstą arbatai. Atvykti tuščiomis rankomis man buvo gėda. Mama visada nusimindavo, kad neturi kuo pavaišinti anūkų, lyg mes atvažiuotume tik pavalgyti.

Tačiau praėjusį savaitgalį vykau ne tuščiomis rankomis. Vyro tėvai gavo pusę kiaulės skerdienos iš draugų. Pasidalijo su mumis, o aš nusprendžiau pasidalinti mėsa su mama. Mėsa gera, kaimiška, su kaulu. Vos atsitempiau maišą ir du vaikus pas mamą.

Pas mamą šaldytuvas senas, šaldiklis mažas, mėsa į jį nesutilpo tokio gabalo. Nutarėme supjaustyti ir išdalinti į maišelius.

– Kur turi dubenį? Sudėti mėsai. Mama atsakė, kad balkone, tad nuėjau jo ieškoti. Tačiau nurodytoje vietoje neradau. Pradėjau ieškoti po visą balkoną ir vietoje dubens radau maišą su produktais. Ten buvo sūris, rūkyta dešra, jogurtai, vaisiai ir saldainiai.

– Ką ten darai? Juk sakiau… – Mama atėjo paskui mane ir pamačiusi maišą, nutilo. Į mano nebylų klausimą mama atėmė maišą ir išstūmė mane iš balkono.

– Mama, kas tai? Kodėl produktai balkone? – Vis dėlto paklausiau, supratusi, kad pati mama nieko neketina paaiškinti.

– Maistas. Mano pensija maža, nusiperku visko truputį, bet man to užtenka savaitei, o gal ir dviem. O jums – tik akimirksniui, vienai arbatos pertraukėlei.

Nuskambėjo taip, lyg mes ją nuolat apiplėšinėtume. Nors taip niekada nebuvo. Pas mamą su vaikais visada važiuodavome pavalgę. Dar pirkdavau vaikams varškės sūrelius, jei netikėtai išalktų. Viskas tam, kad mama nesijaustų papildomai apkrauta. O ji vis tiek iš šaldytuvo produktus slepia balkone.

Greitai susirinkau vaikus ir išėjau. Buvo nepatogu būti pas mamą. Atrodė, kad vien savo buvimu jai sukeliu diskomfortą. Ji, žinoma, nieko nesako, bet juk ir anksčiau nesakė apie produktus, o dabar paaiškėjo, kad bijo, jog mes ją nuvalgysime.

Dabar galvoju apie du dalykus: ar pasakoti apie tai sesei ir kaip bendrauti su mama? Atrodo, kad reikia sesei papasakoti, o ir šiaip norisi, tačiau kas, jei ir ji ant mamos įsižeis? Arba, neduok Dieve, pasirodys, kad mama prie jos produktų neslepia – tada man bus dar skaudžiau.

Ir kaip dabar su mama bendrauti? Telefonu dar sugebėsiu kalbėtis, lyg niekur nieko. Tačiau važiuoti į svečius visai nesinori. Bet juk vaikai prašysis pas močiutę, ką tada jiems pasakysiu?