Mama visiems sugadino nuotaiką per mano gimtadienį, o paskui pati ant mūsų supyko

Prieš savaitę švenčiau savo gimtadienį. Ir žinote ką? Turbūt tai buvo paskutinis kartas!

Man sukako 30 metų. Faktiškai tai pirmasis mano pilnavertis jubiliejus, kurį organizavau pati. 30-ies jau atsirado tam tikros galimybės. Norėjau viską organizuoti ir apmokėti pati. Man tai tikrai buvo svarbu.

Išsirinkau restoraną ir užsisakiau nedidelį banketą 20-iai žmonių. Tai, žinoma, ne didžiulė šventė, tačiau man buvo svarbu tokią svarbią man dieną sukviesti pačius artimiausius ir brangiausius žmones.

Žinoma, aš pakviečiau ir tėvus su jaunesniąja sese, kuri tik baiginėja mokyklą ir gyvena su mama ir tėčiu. Be mano giminaičių, dar buvo vyro tėvai ir dvi mano artimiausios draugės su vyrais.

Visada žinojau, kad mamos charakteris nelengvas. Tačiau ji turėjo vieną ypatybę. Mama galėjo bartis ir supykti ant manęs, sesers ar tėčio, tačiau paprastai ji darė tai namuose. Viešumoje mama elgdavosi pavyzdingai.

Atsižvelgiant į tai, kad mamai visada buvo svarbu, ką pagalvos žmonės, negalėjau prognozuoti scenarijaus, pagal kurį viskas vyks mano gimimo dieną.

Mama susipyko su sese ir tėvu dar mašinoje. Kaip paskui man papasakojo sesuo, mamai iš pradžių nepatiko, kaip ji apsirengė, paskui jai nepatiko, kaip tėtė vairuoja, paskui sesuo jai kažką atsakė ir mama pati prisigalvojo, esą aplink visi bus gražūs, o ji viena baidyklė.

Trumpai tariant – tai įprasta mamos būsena, kai jai nėra nuotaikos. Dažniausiai visa tai įsijungia kažkodėl tada, kai mes kažką švenčiame.

Tik anksčiau mama visas šventes švęsdavo namuose. Ji mano, kad neverta išlaidauti kažkokioms kavinėms ir restoranams, kad taip savo gimtadienius švenčia tik norintys pasirodyti mulkiai.

O man visada norėjosi išvaduoti save, tėvą ir sesę nuo to siaubingo pasiruošimo šventei. Kai mama atsikelia vos prašvitus, o prieš ateinant svečiams jau spėja susipykti su visais namiškiais, net katinu.

Mes visi jai trukdome, viską darome ne taip ir išvis viską visaip gadiname. Ant svečių ji irgi burba: kodėl jūs nevalgote, aš juk taip stengiausi, nuo ryto prie viryklės stovėjau, kur visa tai dėti?

Ir tai tęsėsi metai iš metų! Būtent iš ten ir atsirado mano svajonė – atšvęsti savo gimtadienį kavinėje. Kad būtų galima ateiti su gera nuotaika, pavalgyti, pabendrauti, o paskui išsiskirstyti su tokia pat gera nuotaika. Ir net neplauti indų!

Tačiau mama puikiai pasistengė! Ji beveik nuo slenksčio pradėjo skaityti moralą, kad aš išleidau „krūvą pinigų“.

– Kam tu tiek daug visko užsakei? Girdėjau, kad tokiose įstaigose alkoholis parduodamas dviguba kaina. Kiek tu už visa tai užmokėjai? – klausimai biro ant manęs vienas po kito. Atsakymai mamai nepatiko.

Man buvo nepatogu. Mūsų giminė prie mamos pratusi, o štai vyro tėvai buvo lengvai šokiruoti, žiūrėdami, kaip mama kritikuoja kavinės meniu. Jos netenkino patiekimas ir „elementarių kotletų“ trūkumas.

Po valandos mama ėmė vaizdingai dejuoti ir skųstis, kad čia labai nepatogios kėdės ir išėjo ilsėtis į mašiną. Tėtė ir sesuo liko, bet jiems, suprantama, buvo nejauku ir po kurio laiko jie irgi susiruošė namo.

Paprašiau oficiantų atnešti tortą anksčiau. Pirkau jį pagal užsakymą, jis man labai patiko ir aš labai norėjau, kad sesuo su tėvu irgi jo paragautų.

Net nusprendžiau nunešti gabalėlį mamai į mašiną, kad pakelčiau jai nuotaiką ir parodyčiau, jog mes jos nepamiršome. Tačiau tortas irgi buvo negailestingai sukritikuotas!

Galiausiai aš visą vakarą praleidau tam, kad įtikčiau savo motinai! Gaila, kad supratimas atėjo per vėlai. Bet užtai dabar tiksliai žinau, kad arba daugiau nešvęsiu savo gimtadienių, arba nekviesiu mamos.

Juokingiausia, kad mama štai jau savaitę su niekuo iš mūsų trijų nesikalba. Ji mano, kad mes ją išdavėme ir negražiai parodėme prieš žento giminaičius.