Mamos jubiliejaus dieną mano vyras padovanojo jai tai, nuo ko jai subėgo rankos – ir aš supratau, kad mano vyras visiškai nežino svarbiausio dalyko apie žmones, kuriuos aš myliu…

Mano mama visą gyvenimą bijojo aukščio. Net į antrą aukštą kilo, laikydamasi už turėklų. Kai vyras per jos jubiliejų įteikė dėžutę su skrydžio oro balionu sertifikatu, manyje kažkas sugriuvo.
Mama iš pradžių net nesuprato. Ji šypsojosi ir dėkojo, kol neperskaitė iki galo. Tada šypsena išblėso. Ji pažvelgė į mane taip, tarsi aš būčiau su ja sutarta, nors pirmą kartą mačiau šią dovaną.

– Rimtai tai?- paklausė ji vyro tyliu, užkimusiu balsu.
– Kodėl gi ne?- jis bandė juokauti.- Juk tai gražu, romantiška, svajonė!

Svajonė? Jis net nesuprato, kad mama visą gyvenimą atsargiai vengė balkonų ir užsimerkia, kai liftas pradeda judėti. Jis nežinojo, kad po tėvo mirties jai prasidėjo panikos priepuoliai, ir aukštis visada buvo sukelti juos. Jis nieko nežinojo apskritai, nors jau septynerius metus gyvena šalia.

Šventė buvo sugadinta. Mama pasitraukė į kambarį, apsimesdama galvos skausmu. Svečiai žiūrėjosi vienas į kitą. O aš stovėjau virtuvėje ir jaučiau tokią pyktį, kad rankos drebėjo.

– Kodėl tai padarei?- paklausiau, kai likome vieni.
– Norėjau ją pradžiuginti,- sakė jis.- Parodyti, kad gyvenimas nesibaigia. Kad galima išbandyti ką nors nauja. Juk ji tokia šviesi moteris. Galbūt jai trūksta adrenalino.

Aš žiūrėjau į jį ir nepažinojau. Kaip galima būti tokiu aklu? Kaip galima dovanoti žmogui tai, ko jis bijo iki ašarų? Kaip galima, gyvenant su manimi tiek metų, niekada nepastebėti, kaip ji krūpteli prie atidaryto lango?

Nakties metu nuėjau pas mamą. Ji sėdėjo ant lovos, laikė sertifikatą rankose ir pirštais glostė popieriaus kraštą, tarsi svarstydama, ar verta verkti.

– Ar aš atrodau nedėkinga?- paklausė ji.
– Tu tiesiog žmogus,- sakiau aš.- Tau baisu.
– Baisu, taip. Bet čia ne tik baimė. Jis net nepaklausė, ko aš noriu. Niekas nepaklausia. Visi nusprendžia už mane, kas man tinka. Man šešiasdešimt, o į mane žiūri kaip į tuščią lapą, ant kurio galima piešti bet kokias fantazijas. O aš tiesiog norėjau, kad mane išgirstų.

Susėdau šalia, apkabinau ją ir pirmą kartą per ilgą laiką pajaučiau, kokia ji trapus. Ne dėl senatvės, bet dėl to, kad visą gyvenimą laikėsi viena, be teisės į silpnumą.

Ryte vyras atsiprašė. Nuoširdžiai. Bet manyje kažkas jau lūžo. Tai buvo ne tik klaida. Tai buvo ženklas, kaip mažai jis klauso, kaip retai mato toliau savo idėjų. Man buvo baisu galvoti, jog kada nors tapsiu žmogumi, kuriam jis parenka dovanas aklai.

Sertifikatas guli stalčiuje. Mama jo neliečia. Ir aš nežinau, ką daryti su šiuo mūsų šeiminės kurtystės simboliu.

Pasakykite atvirai: ar jūs atleistumėte tokią dovaną, arba įžvelgiate joje tą patį, ką matė aš – visišką žmogaus, kuris turėtų geriausiai jus pažinti, supratimo stoką?