Man 17 metų ir aš pasiruošęs gyventi savarankiškai. Bet mama sako, kad aš visiškai nesugebu gyventi vienas, ir, tiesą sakant, aš nesuprantu kodėl
Man 17 metų, ir aš tai jaučiu labai aiškiai: noriu būti savarankiškas. Ne tam, kad pabėgčiau, ne iš protesto, ne emocijų vedamas — o todėl, kad jaučiu, jog tam turiu jėgų. Moku gaminti paprastą maistą, moku skalbti ir susimokėti už keliones, suprantu tvarkaraščius, moku kalbėtis su žmonėmis, užduoti klausimus, ieškoti atsakymų. Aš nesu idealus, bet mokausi. Ir kiekvieną kartą, kai išbandau ką nors savarankiškai, jaučiu pasitikėjimą savimi.
Tačiau mama mano kitaip. Ji sako, kad aš dar vaikas. Kad nesuprantu, kas yra tikrasis gyvenimas. Kad dar nemoku spręsti sunkumų. Ji tai sako švelniai, su meile, bet tuose žodžiuose girdžiu: „Aš tavimi netikiu“. Ir man skaudu.
Aš neprašau jos pinigų. Neprašau nupirkti buto. Aš tiesiog noriu pabandyti. Išsinuomoti kambarį. Užsidirbti. Klysti. Ir — taip — prisiimti atsakomybę už savo klaidas. Juk būtent taip žmogus ir auga. Per patirtį, per bandymus, per laisvę ir jos pasekmes.
Užduodu sau klausimą: kodėl ji manimi netiki? Gal todėl, kad anksčiau buvau išsiblaškęs? Pamiršdavau raktus, maišydavau dienas? Taip. Tai buvo. Bet juk aš nestoviu vietoje. Gal todėl, kad jai baisu? Žinoma. Jos baimė — tai motinos baimė. Baimė, kad man nepavyks. Kad man bus skaudu. Kad ji manęs negalės apsaugoti.
Bet, galbūt, jos baimė — ne dėl manęs, o dėl jos pačios? Dėl to, kad ji praranda kontrolę, įprastą tvarką, jausmą, kad aš vis dar „jos vaikas“?
Aš nenoriu nutraukti ryšio su ja. Atvirkščiai. Noriu, kad ji manimi didžiuotųsi. Matytų, kaip aš augu. Matytų, kad viskas, ko ji mane mokė — nebuvo veltui. Noriu pasakyti: „Pažvelk, mama. Tu užauginai žmogų, kuris gali eiti savo keliu“.
Aš žinau: gyvenimas nebus lengvas. Bet aš nenoriu, kad mane saugotų nuo jo amžinai. Noriu pats jį sutikti — su klaidomis, su pergalėmis, su nežinomybe.
Galbūt, aš dar ne visai suaugęs. Bet argi suaugimas — tai ne noras augti, net jei bijai? Argi ne tai yra tikroji savarankiškumo esmė?
Aš neprašau leidimo. Prašau pasitikėjimo. Ir dar — truputį tikėjimo. Nes aš pasiruošęs. Ir, galbūt, būtent to mama kol kas nesugeba priimti. Bet tikiuosi, kad vieną dieną ji — sugebės.
