Man 38, vaikų nenoriu. Bijau, kad paskui gailėsiuosi nesiryžusi…
Po dviejų metų man sukaks 40, o aš niekaip neapsisprendžiu, ar man reikia vaiko. Gyvenu viena, su vyru išsiskyriau prieš 7 metus, naujos šeimos sukurti kol kas nepavyko. Iš esmės gyvenimu nesiskundžiu – yra tėvai, draugai, neblogas darbas ir stabilios pajamos.
Negaliu sakyti,kad man labai trūksta vaiko – atrodo, man ir taip yra kuo užsiimti, be vaikų auginimo. Bet kartais į galvą lenda mintys – o jei viskas pasikeis, tėvai ne amžini, ir kas tada? Senatvėje liksiu viena?
Kartais galvoju, gal pasigimdyti sau, kad paskui nesigailėčiau, o iš kitos pusės, tai tokia atsakomybė, kad ir noras dingsta.
Be to, šalia nėra mylimo vyro, kuris galėtų tapti rūpestingu ir mylinčiu tėvu. O pačiai išauginti vaiką, o dar tokiu nelengvu metu, labai sunku ir baisu.
Nenoriu vaikų būdama 38-erių
Tėvai, žinoma, svajoja apie anūkus ir vienas per kitą šaukia, kad padės man viskuo. Tačiau jiems pakanka savų problemų, sveikata irgi jau ne ta, be to, tai neteisinga – vaikus turi auklėti mama su tėčiu, o ne senelis su močiute, kitaip kame viso to prasmė.
Be to, sąžiningai prisipažinus, aš savyje nejaučiu kažkokios ypatingos simpatijos vaikams. Svečiuose pas draugus galiu pažaisti su jų mažyliais, tačiau kad negalėčiau jų paleisti iš rankų – to nėra.
Galbūt motiniškas instinktas pabunda vėliau, po gimdymo? O gal jis taip ir neatsiras ir vaikas taps man našta? Žodžiu, klausimų daugiau nei atsakymų.
Įdomu būtų išgirsti jūsų nuomonę apie tai.
Evelina, 38 m.
