Mano dukra nori mane išsiųsti į senelių namus ir atimti visas mano santaupas, tačiau aš atsisakiau ir daviau jai pamoką visam gyvenimui…

Mano vardas Margareta, man neseniai sukako 90 metų. Nors mano kūnas jau ne toks judrus kaip anksčiau, protas yra aiškus, o širdis — pilna prisiminimų.

Išgyvenau ilgą, nelengvą, bet gražų gyvenimą. Šiame name viskas prasidėjo: mano santuoka, pirmieji mano sūnaus žingsniai, vėliau mano dukters — Isabelle, gimimas. Mes su vyru kūrėme šį lizdą plyta po plytos, taupėme, planavome, svajojome.

Ir niekada nemanius, kad vieną dieną artimas žmogus bandys išvaryti mus iš šios svajonės.

Kai mano vyras mirė, likau viena. Iš pradžių Isabelle atvykdavo, padėdavo namuose, rūpindavosi. Tačiau su laiku jos apsilankymai retėjo, pokalbiai — trumpėjo, o veide vis dažniau pasirodydavo nepasitenkinimo šešėlis.

— Mama, tau reikia pagalvoti apie senelių namus. Ten tau rūpinsis, tu nebūsi viena, — sakė ji vieną kartą per ramiai, per daug užtikrintai.

— Bet aš nesu viena, — atsakiau. — Aš turiu tave.

Ji nusuko akis. O tada prasidėjo: slaptos kalbos apie namo pardavimą, mano banko sąskaitos patikrinimai, atkaklūs klausimai, kam paliksiu paveldėjimą. Tada supratau: esmė nėra rūpestis. Svarbu — pinigai.

Aš tylėjau. Klausiau. Stebėjau. O tada kartą pasakiau:

— Isabelle, jei nenori rūpintis manimi — nereikia. Bet nesitikėk, kad tapsiu našta ar pasiduosiu tau, kas man brangu. Turiu santaupų. Pasamdyti slaugą ir pasiliksiu savo namuose. Tai mano pasirinkimas.

Ji buvo priblokšta. Įpratusi matyti manę kaip senučiukę, pamiršo, kas buvau ir lieku — moteris, motina, stipri ir išdidi.

Po savaitės aš jau sėdėjau sode su miela moterimi vardu Elena, kurią man rekomendavo kaimynė. Gėrėme arbatą su citrina, ir jaučiau — aš namuose. O Isabelle… ji neskambino. Savaitę. Dvi.

Trečią savaitę ji atvyko. Be įspėjimo. Stovėjo prie durų, ilgai žiūrėjo į mane su sutrikimu, kuris jai anksčiau buvo svetimas.

— Mama… nežinau, kas mane užklupo. Tiesiog išsigandau. Bijojau, kad vieną dieną netikėtai prarasiu tave. Norėjau viską supaprastinti, pabėgti nuo baimės, — sakė.

Aš nieko nepasakiau. Tik priėjau ir apkabinau ją. Nes kartais pamokos, kurių motinos duoda savo vaikams, nėra priekaištuose ar bausmėse. O tame, kad jos pasilieka — nepaisant nieko.

Nuo tos dienos Isabelle pradėjo dažniau atvažiuoti. Ne dėl namo. Ne dėl pinigų. Dėl mūsų. Ji tapo ta dukra, kurią aš prisiminiau ir mylėjau.

Ir aš supratau — net devyniasdešimties galiu pastovėti už save. O meilė… meilė vis tiek sugrįžta. Nors ir ne iš karto.