Mano mamai yra 68 metai. Ji pasakė, kad vyksta į kelionę su drauge. O tada atsiuntė nuotrauką, nuo kurios man užėmė žadą…

Aš ilgai žiūrėjau į tą nuotrauką. Mama — šviesiame suknelėje, tvarkingai sušukuotais plaukais, rumeninga, juokiasi. Ir šalia išties yra vyras. Ne jaunas, bet gero veido, su tuo ypatingu žvilgsniu, kuriame — dėmesys ir švelnumas. Jie sėdi arti, ir iš jos veido išraiškos aš supratau: ji laiminga, tikrai laiminga.

Aš nesusilaikiau ir iškart jai parašiau:
– Mama, kas tai?
Atsakymas atėjo ne iškart. Tik po poros valandų, trumpai:
– Paskui papasakosiu. Tiesiog būk rami, man viskas gerai.

O aš sėdžiu, žiūriu į ekraną ir galvoju — kada paskutinį kartą ją mačiau tokią gyvą? Visą mano vaikystę ji viena mus su broliu augino. Dirbo be laisvadienių, niekur nevykdavo, nesiskundė, tiesiog gyveno. O tada mes užaugome, išvykome mokytis, tuomet sukūrėme savo šeimas, o ji liko viena.

Po savaitės mama grįžo. Įdegusi, atjaunėjusi, akys spindi.
– Na, pasakok, – sakau aš, stengdama nesirodyti jauduliu.
O ji juokiasi:
– O ką čia pasakoti? Susipažinome ekskursijoje. Jis priėjo, pasiūlė susipažinti. Iš pradžių tiesiog kalbėjomės, tada kartu vaikščiojome. Jis našlys, gyvena kitame mieste.
– O kas dabar? – paklausiau aš.
– O dabar, – sakė mama, – aš prisiminiau, ką reiškia jaustis moterimi. Ne mama, ne pensininke, ne «pensinyte». Tiesiog moterimi, kurios laukia, su kuria nori gerti rytinę kavą.

Klausiau, ir manyje viskas apsivertė. Esame įpratę matyti tėvus stiprius, ramius, tarsi jie nebeturi teisės į asmeninę laimę. O juk jiems taip pat vieniša. Taip pat norisi šilumos, dėmesio, žmogaus žvilgsnio.

Po poros savaičių ji vėl išvyko — pas jį. Pasakė, kad nežino, kas bus toliau, bet nori pabandyti. Ir aš pirmą kartą gyvenime nebijojau dėl jos. Priešingai — didžiavausi ir džiaugiausi.

Kartais ji atsiunčia nuotraukas. Kur nors pasivaikščiojimo metu, parke, kavinėje. Ir kiekvienoje — ta pati šypsena. Žmogaus, kuris pagaliau nustojo laukti gyvenimo ir pradėjo juo gyventi, šypsena.

Dažnai galvojame, kad po tam tikro amžiaus nieko nebeatsitiks. Kad viskas, kas svarbiausia, — jau praeityje. O gal, atvirkščiai? Gal būtent tada ateina tikras gyvenimas — kai jau nieko nelauki, bet vis dar sugebi jausti.

O jūs tikite, kad meilė gali ateiti, net kai atrodo, kad jai jau per vėlu?