Mano mamos brolis – labai geras žmogus, ir jam buvo sunku susitaikyti su tuo, kad negali padovanoti sūnui tinkamos vestuvių dovanos

Mano mamos brolis, Steponas, visada buvo ypatingas žmogus. Geras, užjaučiantis, jis visada padėdavo visiems, kiek tik įstengdavo, niekada nieko neprašydamas mainais. Jo žmona mirė prieš daugelį metų — per anksti, kaip sakoma tokiais atvejais, ir nuo tada jis gyveno vienas. Jis vienas užaugino sūnų, nesiskundęs sunkumais, ir visada kartodavo, kad viskas, ką jis daro — dėl jo.

Jo sūnus Marekas augo tylus, šiek tiek uždaras berniukas. Baigęs mokyklą, išvyko mokytis į kitą miestą, o vėliau ten pasiliko gyventi. Steponas šiek tiek nerimavo, kad tarp jų atsirado tam tikra distancija, bet to neparodė — toliau siuntė jam siuntinius, sveikinimus, domėjosi jo gyvenimu. Kiekvieną kartą, kai sūnus sugrįždavo per šventes, Steponas šypsodavosi taip, lyg į jo namus vėl sugrįžtų šviesa.

Šią vasarą Marekas pranešė, kad ves. Steponas buvo sujaudintas, bet ir sutrikęs. Jis nežinojo, ką dovanoti — didesniam dovanų pirkimui nebuvo pinigų.

Pensijos vos užteko kasdieniams poreikiams, ir taupyti nebuvo iš ko. Bet giliai viduje jis jautė, kad privalo padovanoti sūnui kažką ypatingo.

Tai, kas taps jo naujo gyvenimo pradžia.

Ir tada jis nusprendė: padovanoti jam namą ir žemės sklypą, kuriame jis gyveno pastaruosius 30 metų. «Tegul jie turi savo kampą. Pasitikėjimą rytdiena», — paaiškino jis mums su mama, kai pasakė apie savo ketinimą.

Mes abi buvome nustebusios. Tai buvo ne tik namas — tai buvo jo viskas. Ten jis saugojo prisiminimus apie mirusią žmoną, sūnaus vaikų piešinius, ten žydėjo jo mėgstamiausias jazminas po langu.

Mes bandėme jį perkalbėti:

— Steponai, kur tu gyvensi po to? Ar turi bent jau pinigų nuomai?
— Kažkaip susitvarkysiu, — numojo jis. — Svarbiausia, kad sūnui būtų geriau nei man.

Jis užsirašė pas notarą. Grįžo po valandos, lyg būtų pasenęs dešimt metų.

Tylią nuėjo į virtuvę, ilgai žiūrėjo pro langą. O tada netikėtai paprašė mamos šiek tiek pinigų — «pirmai pradžiai, jeigu vis dėlto persikelsiu».

Tačiau vos po minutės numojo ranka:

— Gerai, pamiršk. Pats susitvarkysiu.

Aš paklausiau, kas atsitiko. Jis susigėdęs, o tada pasakė, kad notaras, peržiūrėdamas dokumentus, staiga paklausė:
— Ar turite, pone Steponai, garažą sklype? Ar galbūt seną tvartą?

Steponas nustebo:

— Yra, žinoma. Kodėl klausiate?
— Suprantate, kartais, kai žmonės atiduoda viską, ką turi, jie tam tikru momentu lieka be nieko. Ar esate tikras, kad jūsų sūnus rūpinsis jumis senatvėje?

Mačiau įvairių atvejų. Kartais tėvas padovanoja namą sūnui, o po metų atsiduria gatvėje.

Pabandykite pagalvoti apie save. Gal bent jau iš garažo padarykite kambarį su langu. Saugumo sumetimais.

Steponas sakė, kad nieko neatsakė, bet tas pokalbis liko jo galvoje. Visą naktį jis nemiegojo. Nenorėjo galvoti blogai apie sūnų, bet pirmą kartą per ilgą laiką susimąstė apie save.

Apie tai, kad senatvė ne visada reiškia gerus anūkus ir rūpestingus vaikus. Kartais — tai vienatvė ir užmirštos durys.

Kitą dieną jis negrįžo pas notarą. Tiesiog liko namuose. Perkrovė savo senus daiktus, nuplovė langus, išėjo į sodą.

Vėliau atėjo pas mamą ir tarė:

— Aš apsisprendžiau. Namai — tai prisiminimai. Negaliu jų visų atiduoti.

Mes su mama atsidusome su palengvėjimu. Ji davė jam šiek tiek pinigų, kad jis galėtų šiek tiek pagerinti savo gyvenimą.

Jis pažadėjo pasikalbėti su sūnumi ir rasti kitą būdą, kaip padėti jam pradėti naują gyvenimą.

Nuo tada Steponas tapo tarsi ramesnis. Jis, kaip ir anksčiau, džiaugėsi sūnumi, bet jau nebeaukojo savęs.

Dabar jis žinojo: rūpintis kitais — svarbu, bet savęs pamiršti negalima.

Juk namai — tai ne tik sienos. Tai tavo vieta, vieta jėgų, prisiminimų ir laiko.

O jūs ar galėtumėte atiduoti viską, ką turite, dėl vaiko laimės?

Kaip manote, ar teisingai pasielgė Steponas, kad persigalvojo ir nusprendė nedovanoti namo sūnui?