Mano marti motina nusprendė švęsti savo 50-metį. Aš išrinkau jai brangų dovaną, bet tai, kaip mane priėmė svečiuose, paliko nemalonų įspūdį

Mano marti motina jau 15 metų dirba Airijoje ir, atrodo, visiškai apsigyveno ten. Ji padarė viską savo vienintelei dukrai, Emilijai: davė išsilavinimą, padovanojo automobilį, o vestuvėms jauniesiems įteikė buto raktus. Kiek man žinoma, šiuo metu Valentina susirado naują vyrą Dubline ir nesiruošia grįžti namo.

Mes matomės retai, dažniausiai per Kalėdas ar Velykas, kai ji grįžta į tėvynę. Kiekvieną kartą ji atveža nemažai dovanų anūkams: brangius telefonus, pulteliu valdomus žaislinius automobilius, visus maišus saldainių. O ką galiu aš, su savo kepėjo atlyginimu? Žinoma, aš myliu anūkus, tačiau mano dovanos net negali lygintis su tuo, ką Valentina atveža.

Prieš savaitę ji atvažiavo namo, kad švęstų savo jubiliejų – 50 metų. Ji norėjo tai švęsti namuose, šeimos rate. Aš ilgai galvojau, ką padovanoti. Ką galima padovanoti žmogui, kuris, atrodo, turi viską? Net ir sūnui klausiau, kad per žmoną sužinotų, kas jai galėtų patikti, bet Emilija tik pečiais gūžčiojo.

Galų gale pasirinkau praktišką rankinę. Ji tiktų ir į bažnyčią, ir pasimatymams su draugėmis. Mano pažįstama turi aksesuarų parduotuvę, ir radau gražią modelį, prie kurio buvo pridedama piniginė.

Pati šventė buvo suplanuota savaitgaliui, tačiau mes su sūnumi ir marti nusprendėme apsilankyti pas Valentiną vakare prieš šventę. Pasiėmėme tortą ir šampaną, kad pasėdėtume šeimos rate.

Bet atvykus pastebėjau, kad pasitikimui nebuvo pasiruošta. Veidrodis buvo nešvarus, virtuvė riebaluota, ant stalo trupiniai nuo duonos, o šaldytuvas beveik tuščias.

– Jūs ką, svečius į kavinę kviesite? – nustebau. – Pas jus čia, be stiklainio uogienės ir pusės batonų, nieko nėra.

– Ne, mes būsim namuose.

– O kaip jūs suspėsite? Ar jums pagalbos reikia?

– O Emilija jums nesakė? Svečiai patys turi atnešti maisto.

Man akys išsiplėtė. Kaip taip – svečiai turi atnešti maistą? Argi ne šeimininkė turi pasirūpinti stalu?

Sakau tiesiai – noras dalyvauti tose šventėse iškart dingo. Bet vis tiek paruošiau salotų ir užkandžių, nors ilgai šventėje neužtrukau. Iki aštuntos vakaro pasėdėjau, o paskui išsikviečiau taksi ir nuvažiavau namo.

Sūnus bandė pateisinti uošvę: – Mama, gal jai Airijoje taip priimta? Kiekvienas turi savo įpročius.

– Ne, aš to nepriimu, – pasakiau. – Ji turi tiek pinigų, galėjo užsisakyti patiekalus iš restorano, o ne versti svečius atnešti maisto.

– Na, jau praėjo, ko dabar liūdėti?

Bet man tai vis dar kelia nerimą. O jei Emilija paseks savo motinos pavyzdžiu?

Negaliu suprasti, iš kur ji tokių dalykų pasimokė?

Manau, kad jei svečiai turi atnešti maisto, tai tiesiog yra nepagarba jiems.