Mano naujoji marti atsisakė pavadinti mūsų anūką senelio vardu, sakydama, kad vardas yra per daug bjaurus, tačiau labiausiai mus nustebino sūnaus elgesys
Kai mūsų šeimoje pasigirdo žinia apie laukiamą anūką, džiaugsmo buvo neapsakoma daug. Mano sūnus Tomas ir jo žmona Ieva buvo laimingi, laukdami savo pirmagimio, o mes su vyru buvome įsitikinę, kad šeimos tradicijos bus išlaikytos.
Tomo senelis, mano tėvas, buvo gerbiamas ir mylimas žmogus, kurio vardas – Antanas – visada buvo svarbi mūsų šeimos dalis. Todėl mes natūraliai tikėjomės, kad mažylis bus pavadintas jo garbei.
Tačiau netrukus susidūrėme su netikėta reakcija. Vieną vakarą, kai susirinkome prie bendro stalo aptarti būsimo vaiko vardą, Ieva, su šiek tiek susiraukusia veido išraiška, pasakė, kad Antano vardas jai tiesiog nėra priimtinas.
„Jis skamba per daug senamadiškai ir net nemaloniai,“ – paaiškino ji, pridurdama, kad jos draugės net juoktųsi iš tokio vardo.
Buvo akivaizdu, kad ji laikėsi tvirtos pozicijos ir nesiruošė nusileisti. Mano vyras buvo šokiruotas tokiu atviru neigimu mūsų šeimos tradicijos, o aš bandžiau diplomatiškai paaiškinti, ką reiškia šis vardas mūsų šeimai.
„Antanas buvo stiprus žmogus, kuriuo visi žavėjosi,“ – sakiau, tikėdamasi, kad Ieva supras, kokią simbolinę vertę jis turi mums. Tačiau jos veide buvo tik užsispyrimas ir nenoras derėtis.
Tačiau labiausiai mus nustebino Tomo elgesys. Užuot palaikęs šeimos tradiciją ar bent pabandęs rasti kompromisą, jis visiškai pritarė Ievai. „Tai tik vardas,“ – pasakė jis, tarsi nieko ypatingo šiame ginče ir nebūtų. Jo abejingumas mums atrodė kaip tam tikras išdavimas, tarsi šeimos ryšiai ir tradicijos jam nieko nebereikštų.
Giliai viduje jautėmės įskaudinti ir nusivylę. Mes visada tikėjome, kad šeima – tai ne tik kraujo ryšiai, bet ir tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Vardas Antanas mums simbolizavo tą ryšį, kuris mus siejo su praeitimi. Jis buvo daugiau nei tiesiog žodis – tai buvo prisiminimų ir vertybių įkūnijimas.
Po šio susitikimo kurį laiką vengėme kalbėti apie būsimą vardą. Visi jautėme įtampą, tačiau nei Tomas, nei Ieva nesiūlė jokio kito varianto ar kompromiso.
Atrodė, kad jų sprendimas buvo galutinis, ir mūsų nuomonė nebuvo svarbi. Galiausiai supratome, kad turėsime susitaikyti su tuo, jog mūsų anūkas nebus pavadintas Antanu.
Nors dabar ši situacija jau išsisprendė, ji paliko kartų jausmą. Mūsų šeimos tradicija buvo nutraukta, ir mes turėjome pripažinti, kad kartais jaunieji tėvai renkasi savo kelią, nepaisant senelių lūkesčių.
Mes vis dar mylime ir džiaugiamės savo anūku, bet suvokėme, kad kartais gyvenimas reikalauja paleisti praeitį ir leisti naujai kartai formuoti savo tradicijas.
